Prieš daugelį metų tėvas išvijo mus su sese iš namų, o dabar ji nori, kad mes nupirktume tėvui butą

Taip išėjo, kad mus su sese augino močiutė ir tėvas. Mama mus paliko ir pabėgo su meilužiu į kitą miestą. Po to mes apie ją nieko negirdėjome.

Tėvas daug dirbo, mūsų auklėjimu pagrinde užsiėmė močiutė. Viskas buvo normaliai. Bet kai paaugome, su sese tapome labai panašios į mūsų motiną. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad mes su Maja dvynės.

Tėvas negalėjo į mus ramiai žiūrėti. Jam buvo labai sunku mus matyti prieš save – mes labai priminėme jam moterį, kuri jį išdavė ir pabėgo su kitu vyriškiu. Jis ėmė mūsų tiesiog nekęsti ir pastoviai stengėsi įskaudinti. Grubiai su mumis kalbėdavo ir pastoviai bardavo. Močiutė gindavo mus kaip galėdavo.

Bet kai mums sukako 18 metų, mes kaip tik baigėme mokyklą, mūsų močiutė mirė. Butas, kuriame mes gyvenome, priklausė močiutei ir ji paliko jį mums, anūkėms.

Kai po močiutės mirties tai sužinojo tėvas, jis kone išprotėjo. Reikalavo, kad atsisakytume palikimo. Nenorėjome to daryti: juk puikiai supratome, kad tada atsidursime gatvėje. Bet kartą mūsų tėvas smarkiai prisigėrė, mes labai susibarėme ir jis išvijo mus iš buto. Nebuvo kam mus užstoti.

Iš pradžių gyvenome pas draugus ir pažįstamus, paskui sugebėjome išsinuomoti mažą kambarėlį. Ir aš, ir Maja įsidarbinome. Dirbome vakarais, o dienomis mokėmės: sesuo norėjo tapti konditere, o aš – sekretore.

Tėvas mus visiškai pamiršo ir niekuo nepadėjo. Galėjome kliautis tik savimi. Sukomės kaip galėjome!

Iš pažįstamų sužinojome, kad mūsų tėvas susidėjo su kažkokia moterimi ir persikėlė gyventi pas ją. O mūsų butą išnuomojo.

Įkalbėjau Mają paduoti į teismą. Maja to nelabai norėjo, tačiau kažkaip sugebėjau ją įkalbėti. Teismo posėdžių metu tėvas nė nežiūrėjo mūsų pusėn , elgėsi kaip visiškai svetimas žmogus. Mes su sese laimėjome teismą.

Paskui ir aš, ir Maja ištekėjome. Butą pardavėme ir pinigus pasidalijome po lygiai. Pradėjome gyventi ramiai.

O paskui mūsų gyvenime atsirado tėvas. Jis ėmė prašyti atleidimo už tai, kaip elgėsi tiek metų. Maja sugebėjo atleisti, o aš – ne. Nenorėjau jo matyti, nenorėjau su juo bendrauti. O štai Majai buvo gaila tėvo. Ji su juo bendraudavo telefonu, o kartais net susitikdavo.

Ir štai po pusmečio tėvas pasirodė pas Mają su lagaminu rankoje. Pasirodo, jis susipyko su savo moterimi ir ji išvijo jį. Jis neturėjo kur eiti. Štai ir atėjo pas Mają.

Įkalbėjo ją įsileisti neilgam pagyventi. Tik štai tas „neilgai“ labai jau užsitęsė. Tėvas niekur nesikiša, nepatarinėja, tačiau jis vis tiek trukdo ramiam ir įprastam Majos ir jos vyro gyvenimui.

Majai nepakanka drąsos paprašyti tėvo išeiti, o pats jis to daryti nesiruošia. Majos šeimoje ėmė kilti įtampa: vyrui nusibodo, kad jie gyvena trise ir Majos tėvas nesiruošia kraustytis.

Maja ilgai galvojo, ką daryti, kaip pakeisti situaciją. Ir sugalvojo. Ji nusprendė, kad mes turime nupirkti tėvui nedidelį butuką. Tačiau pati ji nupirkti negalėjo, todėl paprašė mano pagalbos. Tačiau aš atsisakiau.

Priminiau jai, kad prieš daugelį metų jis išvijo mus iš namų ir neprisiminė ilgus metus. Jo nedomino, kur mes gyvename ir ar turime ką valgyti. Mūsų jam visiškai nereikėjo. Kodėl gi dabar mus turi jaudinti tėvo problemos? Jis suaugęs vyras, tegu pats sprendžia savo problemas.

– Bet juk tai visgi mūsų tėvas! – bando įkalbėti mane Maja.

– Tėvas?! O kur tas tėvas buvo, kai mums buvo taip sunku?! Jis gyveno ir džiaugėsi gyvenimu, nuomodamas mūsų butą.

O mes su tavimi gyvenome pusbadžiu! Niekada jam to neatleisiu! Man nereikia tokio tėvo ir aš jam nepadėsiu!

Ką mano sesuo darys toliau, aš nežinau. Bet tikrai pasakysiu: tėvui padėti aš nesiruošiu.

Aš neturiu tėvo. Neturiu ir taškas.