Priešvestuvinė sumaištis buvo pačiame įkarštyje, kai į nuotakos kambarį įėjo mama, rankose drebėdama laikydama voką su laišku

Priešvestuvinė sumaištis buvo pačiame įkarštyje, o namai tiesiog alsavo nerimu ir laukimu. Atrodė, kad kiekvienas kampas kunkuliuoja nuo šurmulio: vieni ieškojo smeigtukų šukuosenai, kiti tikrino gėles, treti kažką taisė, nešė, tvarkė. Žmogus, kuris tą dieną buvo centre, jautėsi lyg viduje būtų dvi širdys — viena plakanti iš laimės, kita — iš nerimo.

Nuotaka stengėsi šypsotis, tačiau jos krūtinėje vis tirštėjo jausmas, kurio net pati negalėjo įvardyti. Ji visada įsivaizdavo vestuvių rytą kaip šviesų, ramų, švelniai virpantį nuo džiaugsmo, bet tikrovė buvo kur kas sodresnė — lyg prieš pat liūtį, kai oras sunkus ir pilnas kažko neišsakytų.

Kirpėja formavo šukuoseną, vizažistė tapė švelnius šešėlius ant vokų, o nuotaka mintyse kartojo tą patį: „Tikrai viskas bus gerai? Ar tikrai?“ Ji troško, kad diena būtų tobula, kad visi, net ir tie, kurių nebėra, pasidžiaugtų kartu su ja.

Kai pagaliau visi išsiskirstė į kitus kambarius, palikdami akimirkai ramybę, durys tyliai prasivėrė.

Įėjo mama.

Bet ne taip, kaip paprastai. Ne tuo tvirtu, nuraminančiu žingsniu. Ji atrodė tarsi subyrėjusi į mažyčius gabalėlius, kuriuos laiko vien tik valia. Rankose spaudė voką. Jos pirštai taip drebėjo, kad popierius lengvai čežėjo, nors ji stengėsi jį laikyti tvirtai.

— Mama? — tyliai paklausė nuotaka. — Kas atsitiko?

Jos mama bandė nusišypsoti, bet tai buvo skaudesnė šypsena nei ašaros.

— Prašau… perskaityk. — Tiek tepasakė ir ištiesė voką.

Nuotaka netrukdama suprato, kad šis vokas nebuvo paprastas. Jau nuo pirmo prisilietimo kažkas manyje subolavo. Tarsi širdis būtų pajutusi tai, ko protas dar neįvardijo.

Ji atplėšė voką, išskleidė popierių… ir sustingo.

Rašysena. Ta pati, kurios nematė jau tiek metų, kad kartais pati bijodavo pamiršti jos potėpių formą. Tai buvo ranka žmogaus, kurio ši diena būtų buvusi viena svarbiausių visame jo gyvenime. Žmogaus, kuris svajojo pamatyti ją baltai apsirengusią, bet negalėjo.

Tėvo.

Jau vien pažvelgus į lapą gerklėje užstrigo gumulas.

„Miela mano mergaite…“ — prasidėjo laiškas.

Jos akys akimirksniu prisipildė ašarų. Kiekvienas žodis skaudėjo ir glostė vienu metu.

Jis rašė apie tai, kad negalės būti šalia šią dieną, nors visada tikėjosi laikyti ją už rankos, kai ji žengs pirmuosius žingsnius link naujo gyvenimo. Kad palieka jai kelis patarimus, kuriuos svajojo perduoti gyvai — bet likimas nusprendė kitaip.

„Kai sutikai savo žmogų, aš tai supratau iš tavo akių. Troškau pamatyti dieną, kai pasirinksit vienas kitą, bet ir iš ten, kur esu, jus lydėsiu.“

Jis prašė ją saugoti meilę, kaip kažką trapų, bet kartu galingą. Rašė apie kompromisus, apie tą tylų supratimą tarp dviejų žmonių, kurio niekas nemato iš šalies, bet kuris laiko šeimą kartu.

„Ir atsimink, dukra, pinigai niekada nesukuria laimės. Tik žmogus šalia — tas, kurį laikai už rankos net per audras.“

Kai Giedrė perskaitė paskutinę eilutę, popierius buvo visai sušlapęs nuo ašarų. Ji prispaudė laišką prie krūtinės, tarsi norėtų jį priglausti, tarsi tai būtų dar vienas, paskutinis tėvo apkabinimas.

Tą akimirką mama atsisėdo šalia, apkabino ir tyliai sušnibždėjo:

— Jis labai stengėsi, kad ši diena būtų tokia, kokios tu nusipelnei.

Kai jaunikis perskaitė laišką, jis nebandė slėpti ašarų. Pasižiūrėjo į Giedrę taip, lyg iš naujo suvoktų, kokie trapūs ir brangūs yra žmonės, kuriuos turime.

Ir tada mama padavė jiems raktus.

— Jūsų tėtis norėjo, kad pradėtumėt kartu… saugioje vietoje. Jis pasirūpino tuo iš anksto.

Giedrei išsprūdo tylus, drebulio pilnas atodūsis.
Tėvas tarsi stovėjo šalia, nematomas, bet jaučiamas taip aiškiai, kaip šiluma ant odos vasaros dieną.

Ji suprato: nors jo nėra, jis vis dar veda ją tuo pačiu švelniu, nesuskaičiuojamų kartų apkabinimu, kurio niekas neatims.