– Prisidėsite prie mano remonto? Šis butas juk vis tiek jums atiteks,- pareiškė anyta

Aš ištekėjusi pusantrų metų. Su Valdu mūsų santykiai puikūs, mes tiesiog mėgaujamės mūsų santuoka. Vaikus planuojame, bet vėliau.

Dar prieš porą savaičių mąsčiau, kaip šaunu, kad mes per dvejus santykių metus nė karto nesibarėme. Bet viskas kada nors nutinka pirmąkart. O nutiko tai ne dėl mūsų kaltės. Įsikišo Valdo mama.

– Oi, prieš šventes juk tvarkiausi. Ir supratau, kad remontas pas mane jau visai nuskaręs. Dar tėčiui gyvam esant darėme. Reikia, turbūt, naujinti,- atsiduso ji.

– Mama, o man patinka! Mes juk tada viską puikiai padarėme. Medžiagoms ir baldams netaupėme, kad viskas ilgai tarnautų. Mano skoniui, viskas atrodo pakankamai naujai. Galima nebent kokį kosmetinį remontą atlikti,- atsakė Valdas.

– Taip, Veronika, sutiksiu su vyru! O ir jūs žinote, kiek dabar kainuoja samdyti brigadą? O medžiagų kainos? Tai visiškai ne tas, kas prieš 20 metų.

Mes dėl tos priežasties, tiesą pasakius, ir bijome butą pirkti – nežinia, kiek remontas atsieis. Tai ir gyvename kol kas nuomojamame,- pridėjau aš.

– Na ir gyvenkite kaip norite, o aš noriu gyventi gražiai! Taigi, remontą pradėsiu bet kokiu atveju,- apibendrino anyta.
Iškart supratau, kad ji ne šiaip pradėjo šį pokalbį. Na nusprendė remontą daryti, tai tegu ir užsiima. Kam diskutuoti su mumis šia tema?

Mes perėjome prie kažkokių kitų klausimų aptarimo, tačiau netrukus Veronika Petraitienė grįžo prie remonto temos.

– Vaikai, o jūs nenorite prisidėti prie mano remonto? Šis butas vis tiek juk jūsų. Daugiau paveldėtojų neturiu. Taigi, galima sakyti, suremontuosite būsimą savo nuosavybę, – pareiškė ji.

– Taip, bendrai mes nieko prieš, žinoma. Padėsime kuo galėsime, mamyte. Nepergyvenk, – atsakė Valdas.
Man užgniaužė kvapą. Net nežinojau, ką į visa tai pasakyti. Likusį laiką prasėdėjau neištarusi nė žodžio. Užtai kai grįžome namo, nusprendžiau aptarti šią temą su vyru.

– Valdai, o kodėl tu mamai šiandien pažadėjai, kad mes mesimės ant jos remonto? Mes ką, kitų išlaidų neturime?

– Na tu juk girdėjai, ką ji pasakė? Butas bet kokiu atveju liks man pagal testamentą, o tai reiškia, ir tau taip pat, ir mūsų būsimiems vaikams. Logiška, kad turime prisidėti prie remonto finansiškai, – teigė Valdas.

– Nieko logiško čia nėra. Niekas nežino, kas bus ateityje. Aš, žinoma, nesiruošiu, bet maža kas, o jei mes išsiskirsime? Na atleisk, tada man nuo to indėlio bus nei šilta, nei šalta. O ir išvis, jei tavo mama persigalvos ir perrašys butą kokiems tolimiems giminaičiams? Krūva tokių istorijų,- ėmiau svarstyti aš.

– Mokėk laiku sustoti. Jei tu tokios nuomonės apie mano mamą, tai man nesinori daugiau nieko aptarinėti su tavimi, – metė vyras ir išėjo į kitą kambarį.

Mes su juo nesikalbame jau kelias dienas. Iš vienos pusės, aš jau penkiskart pasigailėjau, kad pradėjau šį pokalbį. Maža ką, o jei jokio remonto nebus ir anyta tiesiog fantazavo. O mes jau persipykome dėl to.

Tačiau iš kitos pusės, tokiuose klausimuose reikia parodyti savo požiūrį iškart. Aš nesiruošiu finansuoti svetimų remontų ir vyrui neleisiu.

Labai tikiuosi, kad visa tai tebuvo tuščios svajonės ir mums neteks spręsti jau realios problemos. O su vyru stengsiuosi susitaikyti.