Rūpinausi savo vyru jam kovojant su liga — bet jo netekau, ir jo vaikai išmetė mane į gatvę

Kai sutikau Pjerą, man buvo 56 metai. Jis buvo našlys, aš — išsiskyrusi. Mūsų abiejų gyvenimas buvo gerokai išbandytas, ir atrodė, kad mes tiesiog norėjome ramybės ir šilumos.

Mes kartu gyvenome 11 metų. Tai buvo susikurtos šilumos metai: ilgi pusryčiai, kelionės į turgų, vakarai prie židinio. Jo suaugę vaikai man elgėsi mandagiai, bet be ypatingos šilumos. Aš nesikišau — jie buvo jo vaikai, ne mano.

Kai Pjerui buvo diagnozuotas vėžys, viskas pasikeitė. Liga buvo negailestinga. Jis greitai silpo, ir aš tapau jo rankomis, kojomis ir kvėpavimu. Aš jį maitinau, keičiau patalynę, laikiau už rankos, kai jis duso nuo skausmo. Slaugytojos sakydavo, kad ne kiekvienas artimas žmogus gali būti toks atsidavęs. Aš to nelaikiau žygdarbiu — tiesiog mylėjau.

Paskutinėmis dienomis jis beveik nekalbėjo, bet kartą, paėmęs mano delną, sušnibždėjo:

— Ačiū… mano meile.

Ir pagaliau jo neteko.

Laidotuvės buvo ramios. Jo vaikai viską surengė patys, nuo manęs buvo tik prašoma dalyvauti. Aš nebuvau pretenzinga — nei dėl turto, nei dėl žodžių dėkingumo. Nors namas, kuriame gyvenome, buvo mūsų bendras. Jis niekada man neperrašė savo dalies, bet patikino, kad vaikams viską paaiškino.

Praėjus savaitei po laidotuvių man paskambino notaras. Visas turtas atiteko vaikams. Viskas. Manęs net nepaminėjo.

— Bet… mes gyvenome kartu 11 metų, — sušnibždėjau aš.

— Suprantu jus, ponia, bet pagal įstatymą…

Ir po kelių dienų jie pas mane atėjo. Jo dukra, žiūrėdama tiesiai į akis, pasakė:
— Tėvo nebėra. Tau čia nebėra vietos. Turi vieną savaitę.

Nežinojau, kur eiti. Viskas, kas man brangu, buvo šiame name. Mano knygos, mano užuolaidos, mano puodelis su įskilimu, kurį Pjeras pats sutaisė. Viskas liko ten.

Išsinuomojau mažytį kambarėlį. Pradėjau valyti butus — ne iš būtinybės, o norėdama neprarasti proto. Žinote, kas baisiausia — ne vienatvė. Baisiausia — jausmas, kad tave ištrynė. Lyg tavęs nebuvo. Lyg būtum tiesiog šešėlis namelyje, iš kurio tave išvijo.

Bet ne. Aš buvau. Aš mylėjau. Aš rūpinausi. Aš laikiau žmogaus ranką, kai jis mirdavo. Aš — ne šešėlis.

Šios istorijos moralas? Mes dažnai sprendžiame pagal popierius. Pagal pavardes, nuosavybės teisę, pagal kraują. Bet yra ir kita — žmogiškoji. Tai, ko nematome ant popieriaus. Jei tik kas nors iš jų tuo metu žvilgtelėjo man į akis ir pamatė ne svetimą moterį, o tą, kuri praleido su jų tėvu paskutinius metus, — galbūt viskas būtų buvę kitaip.

Tegul kiekvienas, turintis artimų žmonių, atsimena: svarbu ne tik tai, kas esi krauju. Svarbu — kas buvo šalia, kai buvo tikrai sunku.