Sako, visi šunys patenka į rojų… Iki ašarų…

Pas mus į veterinarijos kliniką vaikščiojo vyras su ilgaplaukiu aviganiu, vardu Vaisas. Nežemiško grožio šuo, išskirtinio intelekto. Šuo buvo išauklėtas kaip karo mašina, neprieštaraujantis, puikus šeimininko gynėjas ir labai švelnus bei meilus šuo.

Pasakyti, kad mes mylėjome Vaisą – nepasakyti nieko. Mes jį dievinome. Šeimininkas kruopščiai stebėjo jo sveikatą ir mes matydavome jį gana dažnai. Tai ausytę suskaus, tai akytes, tai nagus nukirpti, paskiepyti. Arba šiaip ateidavo į svečius skanėsto.

Ir turėjo jis įdomų įprotį: kai mes jam leisdavome injekciją ar darydavome nemalonias procedūras, jis atsargiai dantimis įsikąsdavo į gydytojo ar šeimininko klešnę ir prisimerkdavo – kentėdavo. Tačiau 14-ais gyvenimo metais Vaisui buvo buvo diagnozuotas vėžys.

Beveik 2 metus visas mūsų personalas ir Vaiso šeimininkas kasdien kovojo su užklupusia neganda ir kasdien jis įsikąsdavo tai klešnę, tai rankovę, tai apatinę marškinių dalį ir vis taip pat prisimerkdavo. Tačiau vėžys yra vėžys… Anksčiau ar vėliau jis paima viršų ir laimi.

6:00, skambutis.

– Vaisas jau nebeatsikelia ir kaukia, užvertęs akis…

Ragelyje girdžiu šuns kaukimą. Siunčiu kolegę į jų namus. Lašinės, nuskausminantys, kraujo analizė.
Kolegė grįžta išblyškusi ir ašarota. Atliekame citologinę analizę laboratorijoje. Po 2 valandų gauname rezultatą.

Vaisui liko visai nedaug.

18:00, vėl skambutis ir ilgas pokalbis su šeimininku.

– Aš daugiau nebegaliu žiūrėti, kaip jis kenčia, kaukdamas iš skausmo. Injekcijos pakako valandai ir jis pamiegojo, bet dabar jis toliau kaukia. Aš atvešiu jį pas jus užmigdyti…

Sakau šeimininkui, kad laukiu jų, dedu ragelį ir pradedu verkti, porininkė irgi rauda. Atvažiuoja šeimininkas su žmona, įneša Vaisą ant rankų, o aš neatlaikau kadaise didžiulio, galingo gražuolio, kuris pavirto skeletu, vaizdo.

Šeimininkai prašo leidimo nedalyvauti eutanazijoje ir išeina į lauką, laukdami mūsų kvietimo.

Visi Vaiso organai nebedirbo, tik stipri šuns širdis toliau varinėjo kraują po organizmą. Darome narkozę ir jis užmiega, nustojęs kaukti, dingsta ir traukuliai. Dar dozė narkozės ir širdis nuolankiai pasiduoda. Vaisas sunkiai atsidūsta ir tai yra paskutinis atodūsis.

– Viskas…- sakau porininkei. Abi verkiam…nusivalome snarglius ir vėl verkiam. Einu kviesti šeimininko ir matau, kaip griežtas vyriškis, kuris 15 metų ėjo petys petin su draugu, kuris kiekvieną minutę kovojo už jo gyvybę, sėdi terasoje ir balsu rauda.

Sakau, kad Vaisui neskaudėjo, kad jis paprasčiausiai užmigo ir kitas užuojautas – ir viskas per ašaras ir snarglius. Šeimininkas dėkoja, kad mes buvome šalia Vaiso šiuo sunkiu momentu. Vainoja save už tai, kad nesugebėjo būti su juo iki galo ir žiūrėti į jo mirtį. Pasiima Vaisą, susupęs į pledą, ir išvažiuoja.

Praeina kelios savaitės. Atvažiuoja jauna pora su 2 mėnesių vokiečių aviganio šuniuku skiepytis. Berniūkštis smarkiai išsigandęs.

Prieinu jį palaikyti ir nuraminti, kol kolegė durs, ir čia šuniukas sučiumpa mane dantimis už rankovės ir stipriai prisimerkia, net necyptelėdamas nuo dūrio.

Man pabyra ašaros: – Sveikas, Vaisai… Aš ilgėjausi…