Savo laiku mano motina įskaudino žentą, o dabar prašo pagalbos, tačiau vyras viską pamena

– Ir ką tu pasirinkai į vyrus?- vainojo mane motina prieš 20 metų,- nė grašio užanty, nieko. Visas turtas tai, kuo apsirengęs. Oi paragausi tu vargelio, oi pajusi, prisiminsi mano žodžius. Gal persigalvosi?

Aš ir Giedrius tik baigėme universitetą. Mums tik sukako 24 metai ir labai nekantravome įteisinti santykius. Juk mes vienas kitą labai mylėjome. Jau 5 metus buvome kartu. Susipažinome dar pirmame kurse ir nuo tada nesiskyrėme.

Aš užaugau sostinėje, o Giedrius atvažiavo iš provincijos. Mes gyvenome kartu su motina, o tėvo tuo metu jau treti metai nebebuvo. Giedrius apsigyveno bendrike. Mano tėvas turėjo savo parduotuvę ir vadovavo nedidelei firmai. O Giedriaus motina tik seselė rajono poliklinikoje. Tėvas jo neaugino – dingo dar ankstyvame amžiuje. Greičiausiai prasigėrė.

Tik mūsų nė vandeniu neperliesi. Giedrius ateidavo pas mus į svečius. O motinai mano pasirinkimas aiškiai nepatiko. Ji visaip stengdavosi išsakyti nepasitenkinimą mūsų santykiais. Greičiausiai ji manė, kad dukra apsigalvos ir susiras ką nors tinkamesnio. Tik mano pasirinkimas buvo akivaizdus ir nekeičiamas. Mamos viltys nepasiteisino.

Mūsų 3 kambarių butas priklausė tėvui. Jis atiteko jam iš tėvų. Kai jis suvokė, kad jo dienos suskaičiuotos, perrašė jį mums su mama.

– Nenoriu, kad bartumėtės ir suktumėte galvas dėl palikimo.

Todėl mes su vyru pilnomis teisėmis galėjome gyventi mano teritorijoje. Nuosavoje. Greičiausiai kai kurie ims mane smerkti – neva atėjo vyras užkuriom. Ne, kad savo būstu apsirūpintų. Juk kai kurie štai kaip triūsia, iš kailio neriasi, kad butą įsigytų.

Neneigiu, kad taip būna. Tik motinai šis būstas irgi atiteko iš tėvo – ji nieko į jį neinvestavo. Taigi, mūsų teisės buvo lygios.

Laikas bėgo, tačiau motinos ir mano vyro santykiai nesitaisė. Ji priėmė jį kaip jos teritorijos okupantą. Ir buvo įsitikinusi, kad jis ne pati geriausia pora man. Tiesiog vidutinis statistinis lūzeris ir nevykėlis. Ji nepraleisdavo progos jį užkliudyti ir pažeminti.

– O! O kas gi čia? Karaliai patys sau negamina? – sakydavo motina, kai, įėjusi į virtuvę, matydavo mano paruoštus pusryčius dviem.

– Bene į tarnaites jam įsidarbinai? Ir gyvena žmonos bute, ir dar ją dresiruoja. Neblogai įsitaisė žentelis! Gana jam tarnauti!

– Mama, na kiek galima? – bandžiau ją paprotinti. – Kiek tu jam priekaištausi? Aš paprasčiausiai rūpinuosi vyru, aš jį dievinu, o jis mane, todėl įsiteikiame vienas kitam. Negi tu to niekaip nesupranti?

Motina įsižeidusi suspaudė lūpas, tačiau jos tylėjimas buvo neilgas. Po kurio laiko ji vėl tyčiojosi ir kabinėjosi. Po 6 mėnesių mano sutuoktinio kantrybė baigėsi. Kai ji ištarė eilinę piktą frazę, jis netylėjo:

– Ponia Kristina, iš kur jūs ištraukėte, kad mane galima įžeidinėti? Kalbėti bjaurastis? Tuoj pat nustokite!

– Ką tu pasakei? – motina iš netikėtumo net išsižiojo, – tu mano namuose turi teisę atverti burną? Iš kur tu toks atsiradai?
Iš Bezdonių? Gyveni žmonos teritorijoje, savo kampo neturi. Tavo vieta patvory, ten pat, kur ir tavo tėvo.

Ar tos dovanėlės, kurias tavo motinai kartais įkiša į kišenę, tavo vertę pakėlė? Jis dar drįsta atsikalbinėti! Herojus atsirado!

– Nenoriu daugiau čia likti,- pranešė mano vyras, kai grįžome į savo kambarį. – Jau paskambinau draugui, šiandien eisime pas jį, o paskui paieškosime nuomojamo būsto. Ruoškis!

– Giedriau, na kam gi, juk čia ir mano pusė buto. Aš nenoriu išeiti.

– Tai tavo pusė, o ne mano. Ir kitoje pusėje gyvena moteris, kuri mane reguliariai įžeidinėja. To nebekęsiu. Arba einam, arba aš išeinu.

Ir mes išėjome kartu. Nesileisiu į smulkmenas, kaip mes išgyvenome, kaip nuomojamame bute sugebėjome užauginti vyresnįjį vaiką, kuris gimdamas gavo traumą, kaip pastoviai kraustėmės, apie pinigų stygių. Motina tada dar vaikščiojo į darbą. Anūko nepripažino ir nelankė. Tik pasakė kartą:

– O ko aš ten nemačiau? Ką tu galėjai pagimdyti nuo tokio tėtušio? Man nuoširdžiai tavęs gaila. Pati pasmerkei save tokiam egzistavimui. Pati su juo susidėjai.

Praėjo daug metų. Daug vandens nutekėjo. Giedrius pagaliau sutvarkė mūsų gyvenimą. Mes sugebėjome susitaupyti butui, jau turime po mašiną, net sodą nusipirkome.

Vyresnėliui jau sukako 17. Važinėjome su juo po įvairiausias reabilitacijas ir štai jis jau greitai baigs įprastą mokyklą. Mokosi visai neblogai.

O štai jaunėlei dukrytei vos ketveri. Ji gudrutė ir judri. O aš nuo to laiko, kai pagimdžiau vaiką su negalia, niekur nedirbau – mus visą laiką išlaikė Giedrius.

Ir motinai pensininkei dar padeda. Apmoka jai sanatorijas, komunalines paslaugas, patyrusius gydytojus. Nusprendėme nupirkti jo motinai atskirą būstą arčiau mūsų. Juk jau amžius.

Mano motina irgi išėjo į pensiją. Su laiku jos požiūris į mūsų sūnų pasikeitė. Ji išmoko jį priimti, o anūkę išvis dievina. Tačiau su ja matomės tik jos bute.

Giedrius iškėlė man sąlygą – mūsų bute mano motinos jis matyti nepageidauja. O ir ji pati nelabai prašosi. Ji taip jo ir nepamėgo.

Kartą mano motina net pamiršo savo požiūrį į žentą. Aš atsidūriau ligoninėje planinei operacijai. O aplankyti manęs jie atėjo tuo pačiu metu.

– Oi, Giedriau, tu tiesiog pražydai, suvyriškėjai! – pasakė ji su šypsena.

– Laba diena, ponia Kristina,- ištarė jis.

Atmosfera buvo įtempta. Jie pasėdėjo kokias 10 minučių, o paskui motina ėmė prašyti, kad žentas ją pavėžėtų namo. Vyras atsakė, kad jam ne pakeliui ir išėjo.

– Štai kaip būna, – tęsė motina, – aš ir nesitikėjau, kad iš jo išeis kas geresnio, o jis prasimušė į žmones. Aš štai apie ką norėjau pasikalbėti. Jau pasenau. Butas didelis. Išlaikyti jį brangu. Juk jūs jo mamai pinigų duodate, o man kas padės? Mano pensija nebloga, bet vis tiek…

– Aš tau duodu dalį pinigų už savo pusę. Neapsimesk vargše. Ir tai pakankama dovana iš tokio blogo žento. Ir nedrįsk nė užsiminti apie tai. Jis tau nepadės. Prisimink, ką apie jį sakei, ką apie sūnų kalbėjai. Nenoriu nė girdėti. Pokalbis baigtas.

– Na štai, o aš maniau, kad tavo vyras pasikeitė. Šykštuolis. Ir tu tokia pat.

– Tačiau aš negaliu išduoti vyro. Savo pinigų neturiu. O jo apgaudinėti nenoriu. Jis teisus.

– Gal aš parduosiu butą, nusipirksiu sau vieno kambario, o iš likusių gyvensiu. Tik tu turi duoti sutikimą. Vis tiek iš tavo šykštuolio nieko nesulauksi,- niekaip negalėjo nusiraminti motina.