Senelis sėdėjo ant suoliuko šalia savo seno namo ir galvojo, kaip jis sušals šią žiemą. Netikėtai prie namo privažiavo mašina, pilnai prikrauta malkų

Mikalojus jau beveik 10 metų gyvena vienas. Jo žmonos nebėra – ją pasiglemžė liga. Bendrų vaikų jie neturėjo. Marija turėjo sūnų, bet jis dar vaikystėje paskendo upėje.

Moteris taip ir nesugebėjo išgyventi šios netekties, tikriausiai dėl to ir susirgo. Mikalojui buvo labai vieniša. Jis gyveno kaimo pakraštyje, iš kur daugelis gyventojų seniai išsikėlė į miestą, retai kas pasirodydavo šioje kaimo dalyje, todėl Mikalojus buvo laimingas, jei praeidavo kas nors, su kuo galėjo persimesti bent keliais žodžiais.

Kaimo tarybos pirmininkas lankėsi pas jį prieš kelis mėnesius ir siūlė persikelti į senelių namus, bet Mikalojus atsisakė. Jis seniai buvo nusprendęs, kad paskutinius savo gyvenimo metus praleis gimtuose namuose ir gimtajame kaime, nes negalėtų gyventi be vaizdo į mišką, be savo kiemo, savo namų.

Jis jam labai artimas. Tik viena problema buvo – sveikata jau neleido suskaldyti malkų, o žiema artėjo. Senelis nežinojo, ką daryti. Ar tikrai jis sušals savo namuose? Nebuvo kam senuko paprašyti pagalbos.

Aplink jau seniai nebebuvo kaimynų, giminaičių taip pat nebuvo. Ką daryti? Senelis sėdėjo ant suoliuko ir galvojo apie savo nelinksmą likimą. Netikėtai prie namo privažiavo mašina, pilnai prikrauta malkų, kurios jau buvo suskaldytos į patogias pliauskas.

Iš mašinos išlipo jaunas vaikinas ir paklausė, kur iškrauti malkas. Jie su pagalbininku greitai iškrovė malkas ir tvarkingai sudėjo nurodytoje vietoje prie namo.

Po to vaikinas ištraukė iš mašinos du didelius maišus su maistu. Senelis buvo be galo laimingas, jam net ašaros akyse susikaupė. Pasirodo, šiame pasaulyje dar yra gerų žmonių. Ir dėl tokių žmonių norisi daryti gerus darbus.