Senelis užrašė man savo senutėlį namelį kaime, tačiau prieš palikdamas mus paprašė išrauti obelį kieme…

Mano senelis labai mylėjo mane, jis pastoviai užsiimdavo su manimi, duodavo patarimų, gindavo mane. Kai jis susirgo, užrašė man savo namelį gūdžiame kaime. Tai viskas, ką jis turėjo.

Ir didelis netikėtumas man buvo paskutiniai senelio žodžiai. Jis pasakė, kad niekas, išskyrus mane, neturi būti tame sklype, gyventi ten ir valdyti jo nuosavybę. Dar daugiau, jis nurodė, kad ypatingai sunkiais laikais aš turėsiu iškasti obelį jo sode.

Dėl mano klausinėjimų senelis tik pyko ir niūriai atsakinėjo, kad kai ateis tas momentas, aš pati viską suprasiu, tačiau iki tol ir namas, ir sodas turi būti nepaliesti.

Seneliui išėjus aš kartais lankydavau savo namelį kaime. Pagal galimybes atvažiuodavau ten su savo šeima trumpalaikio poilsio. Tačiau daug laiko užimdavo buities darbai, miesto gyvenimas virė, neleisdamas atsikvėpti.

Aš niekada nesiskundžiau savo materialine padėtimi.

Aš ir mano vyras turėjome stabilius darbus, pastovias pajamas ir nejautėme ypatingų sunkumų. Tačiau taip buvo ne visada.

Po kurio laiko vyras susirgo, ir jam prireikė brangiai kainuojančių operacijų. Mes pardavėme praktiškai visą nuosavybę, išskyrus senelio namą. Aš negalėjau eiti prieš jo valią, man reikėjo laikytis testamento. Paskutinis lašas nesėkmių virtinėje tapo darbo praradimas. Mano vyras tuo metu jau negalėjo dirbti, o kai atleido mane, man visai nusviro rankos.

Neturėdami galimybės gyventi nuomojamame bute mieste, mes nusprendėme persikelti į kaimą. Ten buvo vienintelis būstas, kuris priklausė mums. Pasirinkimo nebuvo, ir mes persikraustėme gyventi ten.

Atvažiavę mes ilgai galvojome, kaip mums elgtis toliau ir ką daryti. Man labai trūko senelio. Ir čia aš prisiminiau jo žodžius. Kaip tai beatrodytų keistai, bet aš nusprendžiau išpildyti jo valią. Laikai pasidarė neįtikėtinai sunkūs, ir išeities iš šios krizės aš nemačiau visiškai.

Mes nukirtome obelį. Ir kelias dienas aš bandžiau iškasti kelmą su šaknimis iš žemės. Tai buvo neįtikėtinai sunku, bet man pavyko. Ir koks gi buvo mano nustebimas, kai aš aptikau kažką sunkaus ir metalinio.

Tai pasirodė besanti geležinė dėžė, apsukta viela. Kai mes su vyru ją atidarėme, patyrėme neįtikėtiną šoką. Dėžė buvo pilna prikimšta aukso: papuošalai, statulėlės, monetos, net auksiniai indai. Aš niekaip negalėjau suprasti, iš kur visa tai galėjo turėti mano senelis.

Ir tada aš prisiminiau, kad senais laikais jis važinėdavo uždarbiauti ir neblogai uždirbdavo, štai tada jam ir pavyko sukaupti visą šį turtą. O paskui visa tai užkasė savo sode.

O kadangi aš buvau vienintelė jo anūkė, visa tai ir atiteko man. Šiuo metu mes su vyru esame šoke, nežinome ką daryti su visu šiuo turtu. Bet aš neapsakomai dėkinga savo seneliui už tokį netikėtą siurprizą.