Senutė sodininkė pasibaigus sezonui liūdnai vaikštinėjo po bendriją, susirinkdama katinėlius

Spalio pabaigoje žmonių sodų bendrijoje nebeliko. Net per išeigines sodininkai atvažiuodavo vis rečiau. Soduose liko tik katinai, kurie per vasarą spėjo prisiveisti ir įprasti, kad vietiniai juos noriai šeria. Prasidėjus šalčiams pūkuotiesiems bendrijos gyventojams rasti maisto darėsi vis sunkiau.

Tuo metu pensininkė Ona ėmėsi savo darbo. Ji vaikštinėjo po bendriją ir viliojo gyvūnus, siūlydama jiems paprasto, bet sotaus maisto. Katinai iškart bėgo paragauti vaišių. Pripratę prie žmonių per vasarą gyvūnai nejautė jokios baimės.

„Delikatesų nėra, jūs jau nesiskųskite. Aš pati grikius su troškinta mėsa valgau ir su jumis pasidalinsiu. Miegosite klėtelėje, ne viešbutis, užtai stogas yra ir vėjas nepučia. Aš ten senų čiužinių padėjau, kad jums būtų minkščiau. O tave pas veterinarą, kad daugiau palikuonių nebūtų, tik štai pinigų man neužteks“,- Ona kalbėjosi su juoda kate, kuri atėjo į jos kvietimą ir draugiškai sukiojosi aplink kojas.

Po kelių dienų moters klėtyje gyveno dešimtis katinų. Mažyliams moteris bandė rasti namus, susirinkusi juos į dėžę ir patraukusi į turgų. Pensininkė stengėsi įžvelgti geriausių veidų pirkėjus ir prašė jų paimti katinėlį. Kartais mažyliai po tokios kelionės grįždavo ne į klėtį, o keliaudavo į naujus namus.

Pensininkė daugeliui katinų padėjo išgyventi žiemą, o pavasarį jie paliko svetingą klėtį ir vėl vaikštinėjo po bendriją, orientuodamiesi į šašlyko kvapą. Pas Oną vasarą gyvūnai užeidavo nedažnai, bet kartais visgi užsukdavo išsakyti savo dėkingumo.