Šešuras pradėjo vakarieniauti pas mus ir aš tapau didžiausia prieše jo žmonai

Anyta gamina bjauriai, o kalta aš, nes šešuras ir dieveris pastoviai ateina pas mus valgyti.

Mano šeimoje ypatingas požiūris į gaminimą. Kiek save pamenu, virtuvėje pastoviai kas nors sukdavosi su prijuoste ir samčiu.

Dažniausiai, žinoma, maisto ruošimu užsiimdavo mano mama, tačiau ir tėtis nevengė viryklės ir dažnokai imdavosi gaminti kažką iš serijos „pirštelius apsilaižysi“.

Mano šeimoje niekada nebuvo ginčų dėl gaminimo, neplautų indų ar ko nors panašaus. Kam nuotaika, tas ir stodavo prie viryklės.

Jei nuotaikos nebūdavo niekam, šeima maitindavosi skaniausiais sumuštiniais ir niekas nedarė iš to tragedijos.

Ruošti maisto manęs niekas nemokė. Žinote, kaip tai būna daugelyje šeimų. Kai tik mergaitei sukanka kokie 12 metų, ją po truputį ima ruošti šeimyniniam gyvenimui.

Mano draugių mamos ir močiutės dažnai sakydavo, kad niekas nežiūrės į tą, kuri nežino bent 5 gardžių barščių paruošimo variantų.
Mano mama visada sakydavo, kad virtuvė ir viryklė nuo manęs niekur nepabėgs. Neva, mėgaukis vaikyste ir jaunyste, o gaminimas ateis savaime.

Taip ir buvo. Gaminti aš išmokau, kai išvažiavau į kitą miestą ir kelis metus gyvenau bendrabutyje. Valgyti mano firminių blynelių subėgdavo visi 5 bendrabučio aukštai.

Daugelis prašė pasidalinti receptu ir išgirdę, kad jokių slaptų ingredientų nėra, labai nustebdavo. Kaip gi taip. O štai taip, atsakydavau visada. Mano šeimoje visada sakydavo, kad gaminti reikia pagal širdį, ne pagal receptą.

Pavyzdžiui, į tuos pačius blynus šiandien galiu įberti cinamono, o poryt kažką kito. Ir tai bus visiškai kitas receptas ir kitas skonis. Virtuvė laisva nuo sąlygų. Taip visada sakė tėtis.

Mano būsimas vyras iš pradžių bandė išklausti, kame mano gaminimo paslaptis. O paskui nusispjovė. Pasakė, kad kol jam skanu, į visa kita jam nusispjaut.

– Tu nors džiovintus šikšnosparnius dėk, – pasakė Andrius, mirkydamas duoną į kotletų padažo likučius. – Svarbiausia, tai valgoma ir labai skanu.

Anyta, kaip ir priklauso anytoms, mano mokėjimu gaminti patikėjo neiškart. Kai pirmąkart pakviečiau ją ir šešurą į mūsų su Andriumi namus, prie stalo moteris sėdo su skeptiška šypsena.

Neva, pažiūrėsim, kuo tu čia ruošiesi mus palepinti. Paruošiau mūsų firminius kotletus, padariau bulvių košę ir kelias salotas pagal mamos receptą.

Anytos antakiai iškart pakilo vos jai paragavus porą kąsnelių.

– Gana skanu,- sausai pasakė ji.

Šešuras pilna burna sumurmėjo, kad tokių skanių kotletų gyvenime nevalgė. Anyta niuktelėjo jį kumščiu pašonėn, vyriškis sutriko ir nutilo.

Vakaras praėjo tyliai. Šešuras valgė, anyta grėsmingai žiūrėjo į jį ir vis bandė nutempti vyrą nuo dubens su kotletais. Aš tik patyliukais juokiausi.

Man Andriaus tėvo elgesys visai neatrodė stebėtinas. Tiesą sakant, anyta buvo vidutiniška šeimininkė. Tai sakė ir vyras, ir pati turėjau galimybę stebėti.

Ji gamino griežtai pagal receptus, bet vis tiek gaudavosi labai neskaniai. Tie patys kotletai gaudavosi sausi, nors jiems pirkdavo geriausią faršą. Net anytos blyneliai priminė dviračio padangą.

Praėjus maždaug savaitei po to vakaro pas mus į svečius netikėtai užėjo šešuras. Pasakė, kad jį siuntė mama kažką perduoti Andriui.
Mes kaip tik sėdomės vakarieniauti, aš pakviečiau vyriškį prie stalo. Šis neatsisakė ir su malonumu pylėsi šviežiai išvirtų barščių. Net paprašė pakartoti.

Dar po savaitės šešuras vėl atėjo, bet šįkart su jaunesniuoju sūnumi. Paskui dar ir dar. Vyro tėvas pradėjo ateidinėti beveik kasdien, kaskart su kokia nors dingstimi.

Iš pradžių stebėjausi, o paskui supratau. Vargšas tiesiog ateidavo pas mus pavalgyti. Jį galima suprasti. Pakramtęs jo žmonos viralą 30 metų, vilku užstaugsi.

O paskui anyta pastebėjo, kad jos vyrelis nustojo vakarieniauti namuose. Ir iškart paskambino man su pretenzija:

– Kokio velnio tu mano vyrą vilioji savo maistu? Mano pykčiui stengiesi?

Apstulbau. Sakau, o ką, Andriuko tėvo per slenkstį neleisti, kad jūs būtumėt patenkinta. Ar nekviesti jo prie stalo ir valgyti vogčia. Kaip jūs tai įsivaizduojate, klausiu.

Anyta man pareiškia, kad aš specialiai gerai gaminu, kad ją sugėdinčiau. Aha, intriguoju iš visų jėgų.

– Nereikia visų lyginti su savimi. Nieko aš negaminu tyčia. Aš nekalta, kad verdu geriau už jus. Jei norite, galiu pasidalinti su jumis kotletų, kuriuos ypatingai mėgsta jūsų vyras, receptais. Pati juos darysite, – pasiūliau aš.

Tačiau moteris net neišklausė iki galo:

– Eik po velnių su savo receptais! Tu specialiai mane parodai bloga šeimininke, specialiai!

Čia jau mano kantrybė trūko. Niekam neleisiu taip su savimi kalbėti. Palinkėjau anytai gero vakaro ir padėjau ragelį.
Tegu pyksta kiek nori. Negaminsiu blogiau, kad jai įsiteikčiau. Ir šešurą priimsiu. Tegu nors jis normaliai valgo.