Sugadintos anytos atostogos. Ir dėl jų dalinai apkaltino mane

– Galima mes pas jus savaitėlei atvažiuosime, kad būsto nesinuomoti? Jūs juk vis tiek išvykstate! – paskambino man anyta.

Mano anyta gyvena Vilniuje, o mes su vyru Palangoje. Aš pati kilusi iš Vilniaus, todėl kai man atiteko močiutės palikimas – nedidelis namukas Palangoje – mes iškart į jį persikėlėme. Būstas po močiutės buvo apverktinos būklės, todėl teko nemažai jėgų ir pinigų išeikvoti remontui.

Neskubėjome susilaukti vaikų, juk norėjome pradžiai atsistoti ant kojų. Nebuvome pririšti prie didelio miesto, nes abu dirbome nuotoliniu. Žodžiu, persikraustymas mums išėjo į naudą.

Namo remontą atlikome minimalistiniu stiliumi. Mes baisiai nepernešame visokio šlamšto, užuolaidų, kilimų ir kitų dulkių rinkyklių. Iki šiol anyta dar nebuvo pas mus svečiavusis.

O čia mes vasaros pradžioje susiruošėme su draugais į Turkiją savaitei ir anyta nusprendė pasinaudoti padėtimi ir pagyventi pas mus, kol mūsų nebus. Anyta prigriebė ir jaunesnįjį sūnų, kad atžala pailsėtų. Nuomotis būstą mūsų rajone brangu, o čia galima dykai pagyventi.

Šešuras pastaruoju metu nedirba, vis sveikata neleidžia. Jis guli namie ant sofos ir tik kemša pyragaičius, nors galėtų bent apsauginiu įsidarbinti.

Anyta jį teisina ir gaili. O be reikalo! Mažiau alaus siurbtų, būtų sveikesnis. Svainis toks pat, kaip ir tėvas. Mano vyras normaliausias iš visos tos šeimynėlės.

Leidau atvažiuoti ir pagyventi pas mus savaitę. Padariau generalinę tvarką, užpirkau produktų ir įspėjau, kad nesinaudotų mūsų miegamuoju.
Name yra svečių miegamasis plius svetainė.

Prieš atvykimą paruošiau vakarienę, kad jie po kelionės nesivargintų gamindami. Mes su jais prasilenkėme, todėl raktą palikau kaimynei.

Visą savaitę jiems neskambinome. O kokia prasmė? Žmonės ilsisi, kam mes juos kontroliuosime? Kai parvažiavome ir užėjome pas kaimynę rakto, ši pasakė, kad mūsų giminaičiai liko nepatenkinti. Netgi jai rodė kažkokį neprielankumą, net nesisveikindavo susitikę.

Namie aš supratau, kad mūsų svečiai naudojosi visais kambariais. Vyravo tokia betvarkė, kad aš stvėriausi už galvos. Visame name voliojosi popierėliai, arbūzų ir persikų kauliukai, ledų pakuotės.

Ant stalo gulėjo kažkokie supeliję produktai. Visas šaldytuvas dėmėtas ir pilnas maisto atliekų. Šiukšlės dvokė taip, lyg nebūtų išneštos visą savaitę.

Ir čia vyrui paskambino anyta. Manote, ji norėjo išreikšti dėkingumą? Ne! Ėmė piktintis, kad aš blogai ją priėmiau.

– Namas tuščias, neapgyventas, o ir maisto buvo galima daugiau nupirkti. Kokios dešrytės galėjote mums palikti. O sviesto? Aš pati turėjau jį pirkti? O ir miegamąjį jūsų kam ji uždarė?

Broliui buvo nepatogu miegoti svetainėje, todėl leidau jam miegoti jūsų lovoje. Dar ir iki jūros taip toli. Kasdien po 20 minučių pėsčiomis vaikščiojome. O koks karštis tvyrojo! Sugadinote mums visą poilsį!

Išeina, kad aš dar ir dėl visko kalta likau. Normaliai, taip? Reikėjo nuomotis butą prie pat jūros už kosminius pinigus ir mūsų neliesti. Ir kodėl aš turėčiau rūpintis maitinimu?

Vyrą perspėjau, kad daugiau jo giminaičių mūsų namuose nė kojos nebus. Jis solidarus su manimi.

Ir štai jau vidurvasaris, o anyta vėl skambina mums ir čiulba, ar nesiruošiame mes vėl kur nors išvykti.

– Ne, mes namie. Ir rudenį taip pat. Mūsų kaimynai irgi nieko nenuomoja, ieškokite viešbučių internete. Niekuo negaliu padėti. Mūsų namas stovi dar ten pat, pliažas nepriartėjo ir jis toks pat nejaukus,- atsakiau jai ir padėjau ragelį.