Sulaukusi 57 metų, ryžausi naujiems santykiams, tačiau po kelių savaičių dėl savo sprendimo pasigailėjau

Kai išsiskyriau su savo vyru, su kuriuo pragyvenome daugybę metų laimingoje santuokoje, teko išgyventi visiškoje vienatvėje, bet tokio gyvenimo jokiu būdu negalėčiau pavadinti košmaru.

Žinoma, bandžiau užmegzti santykius su kitais vyrais, tačiau viskas baigdavosi nesėkme – nė vienas iš jų nenorėjo eiti su manimi į pasimatymus. Nenuostabu, kad dauguma jų man net nesimpatiški buvo, todėl visai nekreipiau dėmesio į tuos, kurie pastaruoju metu man prisipažino meilėje. Vienintelio, ko norėjau šioje situacijoje, tai ramybės ir ramaus, harmoningo gyvenimo.

Dabar man jau penkiasdešimt septyneri ir manau, kad šiame amžiuje būtų pats metas surasti žmogų, su kuriuo galėčiau sutikti senatvę ir gyventi iki pat paskutinio atodūsio. Prieš kurį laiką sutikau gerą, kaip man atrodė, vyrą. Tam tikru momentu nusprendėme apsigyventi kartu, o atsižvelgiant į tai, kad savo būstą turėjau tik aš, pasiūliau jam persikelti gyventi pas mane.

Tiesą sakant, iš pradžių net nepastebėjau jokių jo trūkumų, todėl man atrodė, kad puikiai sutarsime. Nesipykdavome, visus konfliktus sprendėme taikiai. Žinoma, tikėjausi, kad jokių problemų nekils, nes nusprendėme pasidalinti namų ruošos darbus per pusę.

Pradžioje viskas buvo tikrai taip puiku, kad net negalėjau skųstis ir vyliausi, kad taip bus ir toliau. Visada kartu pusryčiaudavome, tvarkydavomės namus, kiekvieną vakarą žiūrėjome įvairius filmus.

Atrodytų, ko galėtų trūkti tokiam tobulam gyvenimui kartu? Tačiau po kelių savaičių pamačiau tikrąjį savo mylimojo charakterį, kurį jis anksčiau slėpė. Gyvendami mano namuose, maniau, kad turėčiau turėti daugiau teisių šiame būste.

Man atrodė, kad tam tikrose situacijose Gintaras turėtų mane paklusti, iš dėkingumo, kad pasiūliau jam čia apsigyventi. Žinoma, abu vis dar turėjome dirbti, nes pensinis amžius dar nebuvo atėjęs.

Nors dirbau beveik be poilsio dienų, seniai buvau pripratusi išeiti iš namų anksti ryte ir grįžti, geriausiu atveju, aštuntą vakaro, kai mano mylimasis jau ruošdavosi eiti miegoti. Keista, tačiau didžioji dalis namų ruošos darbų teko būtent man. Negalėjau grįžusi namo tiesiog ilsėtis, nes reikėdavo išplauti visus indus ir pasigaminti vakarienę, nes Gintaras nepasivargino to padaryti iki mano grįžimo.

Kelias savaites su tuo dar susitaikiau, bet netrukus supratau, kad jis man kelia kur kas daugiau problemų nei tada, kai gyvenau viena. Atrodė, kad su kiekviena diena namų ruošos darbų tik daugėjo, tačiau net ir po mano prašymų, Gintaras atsisakydavo ką nors daryti, sakydamas, kad tai moteriški darbai, ne vyro reikalas!

Man buvo labai skaudu girdėti tokius žodžius, lyg mano mylimasis net nepastebėtų, kaip stipriai pavargstu. Mane labai erzino, kai gamindavau maistą abiems, o vėliau atidariusi šaldytuvą pamatydavau tik likučius, nes Gintarui buvo visiškai nesvarbu, kuo aš maitinsiuosi. Argi tai nėra keista?

Kartais susidarydavo įspūdis, kad ne jis gyvena mano namuose, o aš persikėliau pas jį ir tapau namų tarnaite! Vienintelis dalykas, kurį Gintaras darydavo su malonumu, buvo grindų plovimas.

Ir tai darydavo taip aplaidžiai, kad ant grindų likdavo daugybė nešvarumų, kuriuos turėdavau pati pašalinti. Labai greitai pavargau nuo tokio bendro gyvenimo, todėl netrukus pasakiau Gintarui, kad arba jis keisis, arba netrukus turės išsikraustyti iš mano namų.

Manau, kad kai sutuoktiniai gyvena kartu, jie taip pat turi dalytis visais namų ruošos darbais, kad nebūtų taip, jog vienas nuolat dirba, o kitas tik ilsisi ir net nesistengia padėti.

Visada tikėjausi, kad kartu su mylimu žmogumi viską darysime drauge, tačiau nė nesitikėjau, kad Gintaras pasirodys toks tingus vyras. Keista, kad per visą šį laiką jam net nebuvo gėda dėl savo elgesio.

Kai kuriais momentais turėjau daug darbų, todėl skambindavau Gintarui, prašydama jo vietoj manęs išplauti indus arba nueiti į artimiausią parduotuvę apsipirkti. Dar labiau žeidė, kad daugeliu atvejų jis sakydavo, kad neketina nieko daryti, nes ir pats labai pavargsta savo darbe.

Visada stebėjausi, kaip jis taip pavargsta, jei dirba, geriausiu atveju, šešias valandas per dieną? Ar jam pačiam tai neatrodė gana absurdiška? Pastaruoju metu gana dažnai pradėjau nervintis, todėl mes kasdien ginčydavomės. Nors anksčiau galėdavau tylėti tokiose situacijose, dabar tai peržengė visas ribas.

Taip pat nekreipiau dėmesio į tai, kad Gintaras beveik niekur neleido pinigų, nes jam labai patiko, kai jis galėjo gyventi iš mano sąskaitos. Žinoma, nenorėjau jo nuvilti mūsų bendro gyvenimo pradžioje, tačiau galiausiai visi jo daiktai atsidūrė už slenksčio.

Savo namuose tinginių daugiau kęsti nežadu. Tegul ieško sau paklusnios žmonos, kurią galės išnaudoti.