„Sūneli, pasiilgome tavęs, nors kartelį pasirodyk…“ – mes ne visada galime išmokyti vaikus mylėti tėvus
– Mama, tau vieną kotletą ar du?
– Tai dėk ant stalo, įsidėsiu pati.
Antonina turi tris vaikus, visi jau seniai užaugo ir paliko tėvų lizdą. Vyresnysis gyvena užsienyje, ten turi šeimą ir du vaikus. Kaip kadaise išvažiavo į miestą, prieš daugelį metų, taip daugiau motina jo ir nematė, tik nuotraukos, laiškai, telegramos su sveikinimais… Ji viską akylai saugo, būna, ilgais žiemos vakarais pradeda ilgėtis sūnaus, išsitraukia laiškų krūvelę ir perrinkinėja, vis paskaito.
„Sūneli, ilgimės su tėvu tavęs, nors kartą pasirodyk, su marčia, anūkais supažindink…“- rašo motina.
Bet jam vis nėra kada, gyvenimas bėga – nepavysi, negi taip sunku atvažiuoti atvažiuoti nors kelias dienas pasisvečiuoti?
Vidurinė – Polina, ištekėjo už kariškio ir vis po miestus ir kaimus važinėja, pas juos viena dukra, kartais pabūna svečiuose, bet visai neilgai. Labai jau senelis myli savo žentą Pavelą, džiaugiasi jie dėl vidurinėlės, gerai susitvarkė savo gyvenimą, atvažiuoja – akys švyti laime ir gerumu, reiškia, viskas gerai šeimoje, dėl jos širdis rami…
O štai jaunėlė Liuba vis viena, iš pradžių ištekėjo už kaimo vaikino Makaro, tačiau po Lenios gimimo kažkas jiems nesusiklostė, išsiskyrė. Pasinešė Liuba į miestą, technikumą baigė ir įsitaisė į atelje siuvėja, netrukus ir anūką pasiėmė.
– Mieste jam bus geriau, mokykloje sustiprinta matematika, būreliai – nenuobodžiaus,- kalbėjo motina ruošdama sūnų, tas verkė įsikibęs į močiutės sijoną, bet kas gi tikrai motinai prieštaraus…
Prikrovė kelioninį krepšį lauktuvių. Ankstyvą rytą Ivanas pasodino žmoną į traukinį, beveik parą Antonina važiavo tvankiame plackartiniame vagone. Važiavo ir įsivaizdavo, kaip apkabins dukterį, pabučiuos anūką, šios mintys šildė širdį kelyje. Trejus metus dukra nebuvo pas juos su tėvu, anūkėlis turbūt paaugo, ištįso…
Senelis vis norėjo važiuoti, tačiau link rudens ėmė nesveikuoti.
Atvyko…
– Mama, reikėjo iš anksto įspėti, paskambinti, man juk iš darbo reikia atsiprašyti, sūnų iš mokyklos pasiimti, paskui produktų į parduotuvę nubėgti, visą dieną kaip voverė rate…
– Atleisk man, dukrele, norėjau siurprizą tau padaryti,- teisinosi motina.
– Tu gal ko nors nesakai? Kažkas nutiko? Kaip tėvas?
– Viskas gerai, truputį apsirgo, taip jam būna rudenį.
Duris atidarė Lenia, kaip jis ištįso, sutvirtėjo per tuos metus.
– Nagi labas, anūkėli! – stipriai apkabino jį močiutė.
– Gerai jau, gerai, močiute,- vaikinukas išsilaisvino iš močiutės glėbio ir ėmė įdėmiai ją apžiūrinėti.
– Ko gi manęs po kelionės nepasitikote, vos rankines atitempiau,- priekaištaudama pažvelgė Antonina į dukterį…
– Nagi tavo atvykimui ruošėmės, kotletų iškepiau, sriubos išviriau, negi tuščiu stalu tave pasitiksiu,- gūžtelėjo pečiais Liuba.
Sėdo už stalo, Liuba išpilstė į lėkštes sriubą ir klausia:
– Mama, tau vieną kotletą ar du?
Antonina taip išalko, kad suvalgytų ir visus tris, pažvelgė į ją ir tarė:
– Tai dėk ant stalo, pati įsidėsiu.
Dubenyje pasirodė penki nedideli kotletai, suvalgė po vieną, įsidėjo antrą, trečio neėmė – nepatogu.
Prisiminė, kaip gamindavo vaikams visada daug, kad sočiai valgytų, į lėkštes su kaupu prikraudavo maisto. O čia… gal dukrai su finansais blogai, gal reikėjo pinigais padėti, santaupos tai nedidelės yra, dar sutaupys, šiemet gerą derlių nuėmė…
O paskui per kambarius perėjo – remontas naujas, televizorius svetainėje per visą sieną, anūko kambarėlis jaukus, viskas jame yra.
– Mama, tu ilgam pas mus? – paklausė Liuba, baigusi plauti indus virtuvėje.
– O ką, tu nesidžiaugi? Tik atvažiavau, tu jau domiesi, kada išvažiuosiu?
– Na ne, tiesiog dabar sunku su bilietais, reikia iškart pirkti. Tu, mama, duok savo pasą, aš rytoj po darbo iškart ir nuvažiuosiu, kam čia šitą reikalą ilgam atidėlioti…
Antonina gūžtelėjo pečiais, reikia tai reikia, vakarą praleido anūko kompanijoje, žiūrėjo fotografijas, video iš mokyklinių švenčių, džiaugėsi dėl anūko, geras vaikinas auga, sumanus, ech, gaila, senelis nepamatys, reikia bent nuotraukų paprašyti jam parodyti…
Taip praėjo kelios dienos, su kiekviena nauja diena santykiai darėsi vis šaltesni ir šaltesni, anūkas vis dažniau užsidarydavo kambaryje, ruošdavo pamokas arba bėgdavo pas kaimynų berniuką pažaisti videožaidimų, o Liuba tai darbe užtrukdavo, tai su draugėmis vakarą leido, pareidavo, nusiaudavo batus ir eidavo miegoti.
Pasiilgo Antonina paprastos žmogiškos šilumos, ne taip ji įsivaizdavo susitikimą su dukra, pasiskambino seneliui ir nuėjo rinktis daiktų. Pakeliui į kambarį atsitiktinai išgirdo dukters pokalbį su anūku.
– Mama, o kada dėdė Jura atvažiuos? Jis pažadėjo mane į futbolą nusivesti.
– Gretai, sūneli, štai močiutė išvažiuos…
– O kada močiutė išvažiuos?
Daugiau nebesiklausė, ašaros pabiro skruostais, laikydamasi už sienos pasiekė kambarį, susirinko daiktus, užsimetė paltą, jau stovėjo tarpduryje, kai iš kambario išėjo dukra.
– Kur tu vėlyvą vakarą? Juk tavo traukinys rytoj vakare.
– Nieko, pakeisiu bilietą. Ak, Liubuška, ne tokią mes tave su tėvu auklėjome, nieko aš jam nepasakosiu, pradės pergyventi, už fotografijas ačiū, vis prašė, anūką pamatyti nori, na, likite sveiki…
Parvažiavo gerai, tiesa, teko naktį pasėdėti stotyje, apsigaubus senu šaliu. Traukinyje vis žvelgė pro langą ir galvojo, kaip greitai prabėgo gyvenimas, kaip greitai jie su tėvu pasidarė nereikalingi savo vaikams, o juk tiek meilės, rūpesčio ir motiniškos šilumos buvo įdėta į juos…
– Labas, Tonečka, kaip parvažiavai? – paklausė jos vyras, pasitikęs stotyje. – Vietos sau neradau, taip pasiilgau, kad net sulysau!
Antonina apkabino jį ir nusišypsojo. Nors kažkas laukia, nors kažkam ji dar reikalinga…
