Sūnus su marčia nori išgyvendinti mus iš nuosavų namų

Sūnus su marčia nuomojosi butą, kol gimė antras vaikas. Tada marti pareiškė, kad jie persikels pas mus, o pinigais, kuriuos atiduodavo būsto nuomai, apmokės komunalinius.

Tačiau greitai įsitikinau, kai tai buvo tik žodžiai.

Iškart pasakiau, kad 2 kambarių bute šešiese bus ankšta. Tačiau sūnus užsiminė, kad čia ir jo kambarys, todėl nebesiginčijau, o kai jie persikėlė, parodžiau jam jo kambarį.

Jis supyko, todėl kad tikėjosi su šeima užimti didįjį kambarį. Bet juk viskas teisingai, juk jis norėjo apsigyventi savajame. Ir paskaičiavus, kad butas priklauso mums trims, tai jo žmona su vaikais turi gyventi jo metruose, tai yra, jo kambaryje.

Nuo to ir prasidėjo problemos, marti ėmė mūsų nekęsti. Demonstratyviai išnešdavo verkiantį mažylį į koridorių, kad mes irgi nemiegotume nuo jo riksmo.

Kai mano vyras pasakė jai pastabą, kad mums rytoj į darbą, ji pasakė, kad kambaryje miega mūsų sūnus ir anūkas, kuriems mažylis irgi trukdo.

Ir dar pridėjo, kad mes blogi tėvai, nes negalėjome nupirkti vieninteliam sūnui buto, kaip kiti tėvai. Įsikišau pasakiusi, kad jos tėvai juk irgi nenupirko buto, nors ir galėjo.

Dabar mažajam anūkui gavo darželį, tačiau marti į darbą neskuba, sako, kad turi teisę sėdėti dekrete iki pabaigos. Tačiau kam tada reikėjo atiduoti vaiką į darželį?

Sūnus tyli, nors aš matau, kad irgi nepatenkintas žmona. Ji ištisas dienas nieko neveikia, miega iki pietų, o vakarais trankosi indais virtuvėje, kažką gamina, kai visi jau ilsisi.

Nežinau, kiek aš tversiu tokį gyvenimą. Jie tiesiog nori mus išgyvendinti, viską daro taip, kad mes persikeltume į sodybą. Tačiau aš vyrui pasakiau: „nesulauks“.