Sūnus sukūrė savo šeimą – ir joje man vietos neliko

Mano vardas Ričardas, man 71-eri. Gyvenu mažame name miesto pakraštyje, kur kadaise bėgiojo mano mažas sūnus, juokėsi, kvietė mane į sodą statyti palapinę ar važinėti mašinėlėmis smėlyje. Visa tai buvo – ir pranyko. Dabar šiame name tyla. Svečių arbatinukas padengtas dulkėmis. Telefonas tyli savaites.

Turiu vieną sūnų – Justą. Jo mama, mano žmona Eleonora, išėjo prieš aštuonerius metus. Nuo to laiko likau vienas. Ir viskas, kas man liko – tai sūnus. Tiksliau – prisiminimai apie jį.

Su žmona auginome Justą su meile ir griežtumu. Aš daug dirbau, ne visada buvau šalia, bet visada buvau patikimas: taisydavau dviratį, mokiau vairuoti, dalinausi pirmais gyvenimo patarimais. Mes nesiglėbesčiavome kasdien, bet šiame name visada buvo aišku: mes – šeima.

Kai Justas vedė, džiaugiausi. Jo žmona, Marta, atrodė tyli ir mandagi. Jie persikėlė į kitą miesto dalį. Tikėjausi, kad kartais atvažiuos, pakvies į svečius, galbūt paliks anūką pas mane. Norėjau tęstinumo. Norėjau vietos jų naujame gyvenime.

Tačiau tos vietos taip ir neatsirado.

Iš pradžių buvo reti skambučiai: „Tėti, turim daug reikalų, savaitgalį neišeis.“ Paskui – tik trumpi sveikinimai per šventes. Bandžiau aplankyti pats – kartą stovėjau su tortu prie jų durų, o man pasakė, kad Martą kankina migrena. Kitą kartą – kad vaikas miega. Vėliau tiesiog nebeatidarė.

Aš nesipykau. Aš laukiau. Įtikinėjau save: „Jauni, turi rūpesčių, viskas susitvarkys.“ Bet metai ėjo. Jie net neatėjo paminėti Eleonorai skirtos metinių dienos.

Neseniai netyčia pamačiau Justą gatvėje – jis vedė už rankos sūnų, nešė pirkinius. Priėjau, nudžiugau. O jis pažvelgė į mane taip, lyg būčiau nepažįstamas. Mandagiai paklausė: „Tėti, viskas gerai?“ – ir pasakė, kad skuba. Nepasiūlė susitikti. Nepasiūlė nieko.

Ilgai ėjau namo pėsčiomis. Ėjau ir galvojau: kaip taip atsitiko? Gal kažką pražiūrėjau? O gal vienu momentu tapau tiesiog nepatogus – su savo kalbomis, įpročiais, vienatve?

Aš neieškau gailesčio. Aš nepykstu. Aš tiesiog priėmiau: mano sūnus sukūrė savo gyvenimą. Ir jame man vietos nebėra.

Dabar aš – pats sau šeima. Rytais verdu arbatą ir skaitau senus laiškus. Savaitgaliais einu į turgų, kartais atsisėdu ant suolelio parke ir stebiu, kaip laksto vaikai. Kartais su manimi pasisveikina kaimynė. Kartais nusišypsau.

Aš nepaliauju mylėti savo sūnaus. Aš tiesiog nustojau jo laukti.

Ir, turbūt, tai ir yra tikras suaugimas – tik jau ne vaiko, o tėvo.