Šunys niekada nemiršta: jie lieka miegoti mūsų širdyse

Nepamirškite to…
Mylimo augintinio netektis – tai tikras smūgis bet kuriam žmogui. Juk daugeliui gyvūnai tampa šeimos nariais.

Ernestas Montegju žino, ką reiškia netekti kažko labai artimo. Kai jo šuo, juodai baltas pitbulis Bolo mirė, jis nusprendė atiduoti jam pagarbos duoklę. Jis parašė kelis jausmingus ir išmintingus žodžius, kurie negali neįkvėpti:

„Tas, kuris mano,kad neteko šuns dėl jo mirties, neteisus. Aš pasakysiu tiesiai šviesiai. Šunys niekada nemiršta. Jie pavargsta, sensta, jų kaulai skauda. Bet nemiršta.

Jų pasaulis yra kvapų kakofonija. Gėlė, vištos kauliukas, kito šuns kvapas. Ir jūsų. Štai kas daro jų pasaulį tobulu, ir idealiame pasaulyje mirčiai nėra vietos. Pasivaikščiojimas su jumis – tai viskas, ką jie turi.

Kai jūs manote, kad jis mirė, taip nėra. Jis tiesiog užmigo jūsų širdyje. Tarp kitko, ten jis vizgina uodega. Štai kodėl jūsų širdys taip skauda, o akys prisipildo ašarų. Kaip čia neverksi, kai jūsų krūtinėje vizgina uodegą laimingas šuo? Jis sako jums: „Ačiū, kad davei man geriausią ir šilčiausią vietą miegui – prie savo širdies.“

Po kelių metų jis miegos kiečiau ir ilgiau, ir jūs taip pat. Jis buvo geras šuo, ir jūs abu tai žinote. Šunys ne „mirę“. Iš tiesų tai niekada neįvyksta. Jie miega jūsų širdyje ir pabunda, kai jūs to nesitikite. Tokie jie!
Man gaila žmonių, kurių šunys nemiega jų širdyse. Jūs tiek praradote. Atleiskite, man reikia dabar paverkti…“

Perskaičius šiuos neįtikėtinus žodžius, nėra prasmės sakyti dar kažką. Labai ačiū, Ernestai!

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.