– Susipyko su manimi ir anūko nė neprisimena. Ir tai vadinasi mylinti močiutė?

– Mums anyta visada padėdavo. Ir butą nupirko, ir remontą padėjo padaryti, o dabar štai mažylį prižiūri.

Mano nėštumas buvo labai sunkus – beveik visą laiką ligoninės lovoje praleidau, tai Lidija tvarkėsi pas mus, po parduotuves vaikščiojo, gamino. O ir ligoninėje mane aplankydavo, – pasakoja 28-erių Veronika.

– O ji jau pensininkė?

– Ne, dirba, bet vis tiek mūsų nepamiršta. Pastaruoju metu mane net erzinti ėmė jos buvimas – pernelyg daug anytos. Aš jai užsiminiau, kad mes susitvarkome, galima ateiti tik per išeigines, tačiau ji šią informaciją praleido pro ausis. O ir Roką ji labai myli – nuo slenksčio iškart pas jį bėga.

Veronika dėkinga anytai, be jos pagalbos jaunai šeimai išties būtų nelengva. Lidija Andrijauskienė darė visa, kas įmanoma ir neįmanoma, kad tik sūnus būtų laimingas. Nepaisant to, kad Veronikos tėvai nedalyvavo perkant nekilnojamą turtą, giminaitė vis tiek apiformino būstą lygiomis dalimis. Nemanė, kad perspektyvoje marti teisis dėl buto.

– Aš pati jai pasiūliau, kad rašytų Andriui, bet ji nenorėjo. Neva, kam gudrauti? Apie skyrybas nė negalvojo, tik laimės mums linkėjo,- pasakoja Veronika.

Anyta aktyviai padėjo remontuoti naująjį butą. Ji padėjo ne tik materialiai, bet ir fiziškai. O kai sužinojo apie netrukus įvyksiantį pagausėjimą, iš džiaugsmo skraidė debesyse. Veronika prisimena, kaip tądien anyta apsiverkė iš laimės.

Kai gimė anūkas, močiutė iškart ėmėsi padėti. Veronika galėjo ilsėtis ir užsiimti vaiku – visa kita darė vyro mama. Pirmąsias savaites marti negalėjo atsidžiaugti, juk savo mama kliautis negalėjo, toji gyvena toli. Lidija Andrijauskienė labai pagelbėjo Veronikai, tačiau po to jos pagalba tapo pernelyg įkyri.

Veronika žiūrėjo, kaip anyta kasdien plauna, gamina, skalbia, lygina… Jai tai nusibodo, norėjosi tylos. Anyta pastoviai pasakojo apie savo drauges, patarinėjo, todėl jauna mamytė negalėjo nė pasnausti. O ir nesinorėjo jai klausytis bereikalingos informacijos apie žmones, kurių nebuvo mačiusi.

Be to, anyta pradėjo įvedinėti savo tvarką. Ji viską perstatė ir sudėliojo taip, kaip jai patiko. Veronika iki paskutinio tylėjo ir kentėjo, kol nenutiko vienas incidentas.

– Rokutis liko su anyta, aš nuėjau į vaistinę. Grįžtu, o ji jau plauna indus. Sūnus tuo metu sėdėjo kėdutėje ir žaidė dėžute, į kurią Andriaus mama deda tabletes.

Man net bloga pasidarė, juk ji vartoja labai rimtus medikamentus. Aš jai sakau: „Jūs išvis savam prote? Nėra normalių žaislų?“ O ji, neva, nepergyvenk, aš juk žiūriu,- su siaubu prisimena Veronika.

Tada jos pirmąkart susipyko. Anyta pareiškė, kad marti turi tylėti lyg pelė po šluota, juk jai tiek daug gero padarė. Viską priminė, kuo padėjo, dar ir nedėkinga išvadino.

Giminaitė metė indus ir išėjo. Veronika tiesiog apstulbo – ji niekada neprašė pagalbos, anyta padėjo savo iniciatyva. Kai tik susipyko su marčia, iškart pamiršo anūką.

Kurgi dingo nežemiška meilė? Išeina, Rokutis jau ne toks dievinamas? Vyras reikalauja, kad Veronika atsiprašytų jo mamos, bet ji nenori.

O ką jūs manote apie tai?