“Tau liko tėčio butas, tai ir atidirbk! Senutę pasiimsi tu“,- pasakė man motina, kai patėvio nebeliko

Ji ištekėjo, kai Jonui buvo vos treji. Jos naujasis pasirodė esąs rimtas ir turtingas žmogus. Nuo 80-ųjų vystė savo verslą ir pergyveno sunkiausius laikus, sugebėjęs nebankrutuoti.

Patėvis niekada neakcentavo, kuris vaikas savas, o kuris svetimas. Visko pirko po lygiai ir barė visada tik dėl teisingumo. Anyta, priešingai, sakydavo Jonui:

– Be reikalo tave gimdžiau, tu lyg ne savas. Mūsų giminėje visi baltučiai, o tavyje nėra nieko iš mūsų. Kaip tėtušis, juodas visas.
Neaišku, kuo prasikalto Jonas. Mamos jis niekada nieko neprašė, o patėvis uždirbo tiek, kad dar vienas vaikas negalėjo trukdyti.

Jaunesnieji vaikai mamos elgesį kopijavo, todėl iš sesers Olivijos buvo galima dažnai išgirsti, kad jis jiems ne tikras, kad jį išlaiko tėtis. O brolis Kornelijus tik pritardavo.

– Tu žinai,- sakydavo man tada dar būsimas vyras, – mano šeimoje man nėra artimesnio už patėvį.
Su anyta bendrauti neteko. Ji paprasčiausiai nesidomėjo Jono gyvenimu. Vienintelį nurodymą mes gavome iš jos: galite gyventi kaip norite ir kur norite.

Mes ir nesiginčijome. Važinėjome po nuomojamus butus, pagalbos neprašėme. O praėjus metams po mūsų vestuvių patėvis netikėtai mirė. Šeima ilgai negalėjo atsigauti, o jis, panašu, žinojo, kad netrukus jam teks iškeliauti Anapilin. Prieš mirtį sutvarkė visus popierius.

Namą jis užrašė anytai, o vaikams – po 2 kambarių butą. Kas liečia verslą, jis nurodė popierių neatskleisti anksčiau, nei po 6 mėnesių.
Sesuo Olivija šaukė nesavu balsu, kai sužinojo, kad mano vyrui irgi priklauso butas.

Tačiau pagal dokumentus – būstas mūsų. Ramiai sau gyvenome pirmuosius 3 mėnesius. O paskui atėjo anyta.

– Pasiimkite senę.

– Ką? – nuoširdžiai nustebo Jonas.

– Ką, ką, mano anytą. Visą gyvenimą jos nekenčiau. Dabar dar ir pampersus jai keisk…

Olivija ir Kornelijus atsisakė rūpintis močiute, kuri nebegalėjo vaikščioti po insulto.

– Tau liko tėčio butas, tai ir atidirbk,- sakė brolis Kornelijus.

Mes su vyru nusprendėme nepalikti bėdoje Irenos Ožkinienės, pasiėmėme gyventi pas save, pabendravome. Ji moteris su humoru, pasirodė bendraujanti. Kartą prisipažino, kad jos sūnui mano Jonas visada buvo artimiausias.

– Marti smarkiai išlepino Oliviją ir Kornelijų,- skundėsi močiutė.

O anūkai ja net nesidomėjo.

Mano nuostabai, Irena įsigudrino ne tik savarankiškai susitvarkyti su buitimi, bet ir man padėti, pavyzdžiui, gaminant.

O po kelių mėnesių tapo žinoma, kad visas patėvio verslas perėjo būtent Irenai Ožkinienei.

– Močiutė gyvens pas mane,- pasakė Olivija.

– Ne, pas mane! – užginčijo Kornelijus.

– O iš kur jūs traukiate, kad aš noriu kraustytis iš Jono? Man su juo labai komfortiška!

Irena niekur neišsikraustė ir verslą palaipsniui ėmė perimti mano vyras. Anyta ir Olivija, žinoma, bandė atsiteisti iš Jono palikimą, tačiau nesėkmingai.

Viskas, kas jiems liko iš tėvo, po truputį išnyko. Kornelijus įsivėlė į kažkokią istoriją, teko parduoti butą. Grįžo gyventi pas motiną.

Olivija ištekėjo, pagimdė, po pusmečio išsiskyrė. Atidavė vaiką motinai, o pati bando susitvarkyti asmeninį gyvenimą.

Irena Ožkinienė mirė, o mes su vyru, tvarkydami jos asmeninius daiktus, radome patėvio laišką:

„Mama, jei staiga manęs nebebus, prašau tavęs pagyventi pas Joną. Jis mums ne sūnus, tačiau atsakingiausias ir geriausias iš vaikų. Nuoširdžiai prašau tavo atleidimo, kad tokiais neišauklėjau Olivijos ir Kornelijaus“.