„Tave priims tik tualetų plauti!“ – juokėsi mokytoja iš mergaitės. Tačiau po metų juokai baigėsi…

Nuo pirmos iki ketvirtos klasės Toma mokėsi labai gerai, į mokyklą ėjo kaip į šventę, visada gražiai ir tvarkingai aprengta, baltais kaspinėliais plaukuose.

Vidurinėse klasėse vis dažniau ėmė gauti septintukus, o tai ir šešetus ar net penketus. Ir į mokyklą ėmė vėluoti.

O štai vyresnėse klasėse Toma išvis nustojo mokytis, pablogėjo lankomumas. Mergaitė atrodė labai prastai, kartais ateidavo į mokyklą išvirkščiais drabužiais ar suplyšusiomis pėdkelnėmis. Dėl to Toma tapo klasiokų, o ir visos mokyklos pajuokų objektu.

Su ja niekas nebendravo, mokytojai nuolat barėsi, o klasės auklėtoja seniai žadėjo palikti mergaitę antriems metams.

– Tu pažiūrėk į save! – šaukė mokytoja. – Tu sulauksi! Grindis plausi! Daugiau tau niekas nesišviečia šiame gyvenime! O plausi tu jas tualetuose, todėl kad iki kabinetų tavęs niekas neprileis, netgi ten tavęs nepriims. Nebus iš tavęs gero žmogaus.

Mergaitė tylėdama klausėsi šios tirados, stovėjo ir žiūrėjo pro langą. Bendraklasiai stengėsi nė nesiartinti prie Tomos, apeidavo šonu, į vieną suolą su ja niekas nesėdo. Mergaitė tylėjo, pati su niekuo nebendravo, iš mokyklos išeidavo pirmoji, o ateidavo visada pavėlavusi.

Klasės seniūnas Mykolas nusprendė išsiaiškinti, kodėl Toma taip elgiasi, kodėl iš pirmūnės virto dvejetukininke, kur ji visą laiką bėga iš mokyklos.

Pasirodo, Tomos namas – dviejų aukštų medinukas, buvo labai senas ir niūrus. Mergaitė gyveno su motina ir jaunesniu broliu. Pasislėpęs už namo, Mykolas nusprendė pasekti Tomą.

Kai tik mergaitė grįžo iš mokyklos, iškart ėmėsi atnešti namo vandens. Toma vos pakėlė sunkius vandens kibirus. Praėjo dar valanda, Mykolas vis stovėjo prie namo. Šįkart mergaitė išbėgo su pilnu kibiru nešvaraus vandens, išpylė jį ir vėl nubėgo namo. Po kelių minučių Toma išėjo iš namų su krepšiu rankose ir vėl kažkur nuskubėjo.

Mykolas patraukė paskui ją. Pasirodė, Toma skubėjo pasiimti mažojo brolio ir užbėgti parduotuvę duonos.

Mykolas vos spėjo paskui Tomą. Vaikinas nusprendė, kad kitąkart geriau paseks mergaitę, o kol kas paklausinės vaikų kieme apie Tomą ir jos šeimą.

Mykolas sužinojo, kad Tomos mama labai serga, sėdi namuose ir nedirba, o ja ir broliu rūpinasi Toma, dar ir padirbėti spėja. Toma dirbo kiemsarge, rytais šluodavo teritoriją aplink namus. Mykolui pasakė, kad mergaitė visų šalinasi ir visada atsisako bet kokios pagalbos.

Sužinojęs tokias Tomos gyvenimo detales, vaikinas nusprendė mokykloje ginti merginą nuo skriaudikų. Po eilinio skandalo, kurį mokytoja iškėlė Tomai, Mykolas neišlaikė ir nusprendė ją užtarti.

– Jūs bent pasidomėtumėte, kodėl Toma laiku neateina į mokyklą,- pasakė vaikinas mokytojai. – Nuolat ją barate, o juk nė nežinote, kaip jai tenka gyventi.

Mokytoja po tokių žodžių prieš visą klasę net sutriko ir nerado, ką atsakyti, o Mykolas nuskubėjo paskui Tomą. Mergaitė stovėjo prie mokyklos durų ir verkė, bet kai Mykolas priėjo, ji apsimetė, kad viskas gerai.

Nuo tada Mykolas ėmėsi padėti Tomai visuose jos rūpesčiuose ir darbuose. Be to, vaikinas nusprendė rimtai užsiimti Tomos mokslais, juk egzaminai ne už kalnų.

Baigusi mokyklą, mergina panoro tapti virėja-konditere ir jau po kelių mėnesių gamino tokius skanius pyragaičius ir tortus, kad visi paragavę jais tiesiog žavėjosi.

Mergina ėmė gerai uždirbti.

Pinigus Toma leido mamos gydymui.

Po kelių metų Toma su Mykolu nuėjo į klasiokų susitikimą, kur mergina sukėlė tikrą furorą.

– Toma, nesitikėjau tavęs čia pamatyti,- pasakė klasės auklėtoja,- o dar taip prabangiai atrodančios. Visgi mokyklos nuopelnai akivaizdūs!

– Mano būsima žmona visko pasiekė pati, savo darbu ir gera širdimi. O jūs apie ją visada sprendėte pagal išvaizdą, o ne pagal jos sugebėjimus.