Tavo motina – tavo problema, bet kad jos nė kojos mūsų namuose nebūtų, pasakiau vyrui ir turėjau tam priežastį

Mano anyta jau visai suįžūlėjo. Tam nėra nei galo, nei krašto. Kai tik mes su vyru apsigyvenome namuke prie jūros, ji iškart ėmė prašytis pas mus pagyventi. Aš ne kartą vyrui sakiau, kad jos pakęsti negaliu ir nesiruošiu.

Jau pirmą mūsų pažinties dieną anytai aš iškart nepatikau. Kai dar buvau netekėjusi, nuolat nuo jos bėgiodavau. Neturėjau aukštojo išsilavinimo, neatrodžiau kaip modelis, nekalbėjau eilėraščiais – visa tai anytai buvo nepriimtina. Ji augino savo sūnų viena, taigi manė, kad jis nusipelno merginos tik su tokiais privalumais.

Po vestuvių anyta ateidavo pas mus ir imdavo kabinėtis prie visko, ką lietė mano rankos. Jai nepatiko, kaip aš tvarkausi, kaip gaminu, ji barė mane už kiekvieną neplautą šaukštelį kriauklėje, už vyro kojinę prie lovos, žodžiu, kabinėjosi prie menkiausios smulkmenos.

Tada nenorėjau kelti atvirų skandalų su anyta, todėl paprasčiausiai išeidavau iš namų, kai ji ateidavo, tik štai gimus sūnus tai daryti tapo sunkiau – nesuruoši vaiko pasivaikščioti vos sugalvojusi, jis turi turėti savo režimą…

Kiek save prisimenu, visada rūpinausi ir mylėjau savo močiutę, kuri gyvena prie jūros. Ji labai anksti liko viena, vaikai pas ją nevažinėjo – buvo užimti darbu, o likusiems anūkams ji buvo nereikalinga.

Aš buvau vyriausia jos anūkė – su manimi vaikystėje ji leido daugiau laiko, nei su visais kitais anūkais kartu sudėjus. Pasakoju apie tai, nes mano močiutės prieš 2 metus nebeliko… man tai buvo baisus smūgis.

Aš net galvojau, kad daugiau nebegalėsiu niekuo džiaugtis, tačiau taip nebuvo. Praėjo jau 2 metai; prisimenu savo močiutę, tačiau prisimenu su šypsena, prisimenu išmintingus jos patarimus ir pamokymus. Jau seniai ji buvo užrašiusi savo namelį man. Kai močiutės nebeliko ir mes sužinojome apie mūsų namelį prie jūros, iškart ėmėme krautis lagaminus ilgai lauktam persikraustymui.

Aš netikėjau, kad tai įvyko – per kraustėmės toliau nuo tos gyvatės moters pavidale. Tačiau išduosiu paslaptį – per anksti apsidžiaugėme.
Kai tik mes persikėlėme, anyta vis skambino ir kaltino mane, kad atplėšiau nuo jos sūnų, o paskui sugalvojo tai, ko jai pavydėtų visi Holivudo režisieriai.

Anyta pareiškė, kad jai aptiko kaži kokią ligą, kurią galima išgydyti tik jūrinio klimato sąlygose. Jūs suprantate, kaip ji visa tai sugalvojo, velnio fantazuotoja.

– Tavo motina, tavo problema, bet kad mūsų namuose jos nė kojos nebūtų,- pasakiau trumpai ir aiškiai.
Vyras ir pats suprato, kad mes su jo mama vienuose namuose nesugyvensime.

Tada jis sugalvojo kitą, šiek tiek naudingesnį pasiūlymą: vyras siūlė parduoti motinos namą ,pirkti su paskola namą netoli mūsų ir mokėti už jį.

Pagal jo planą namas liktų mūsų sūnui, bet ji gali ir 100 metų pragyventi. Trumpai tariant, ji įkyrėjo mums su savo liga… Iki šiol nežinome, ką su ja daryti.