– Tegu tavimi rūpinasi tas, kuriam užrašei butą,- atsakiau močiutei, o ji įsižeidė
Taip, man apmaudu. Nes močiutė pasielgė neteisingai, aš taip manau. Jei trumpai, tai situacija tokia: buvau vienintelė jos anūkė 6 metus, paskui tėtė su mama išsiskyrė ir jis vedė antrą kartą.
Netrukus naujojoje jo šeimoje gimė sūnus Valdukas. O aš likau gyventi su mama, kuri sugebėjo išsaugoti gerus santykius su buvusia anyta ir šešuru.
Močiutė Rita visada džiaugdavosi, kai mes atvažiuodavome į svečius. Žinoma, mama su mumis nelikdavo, ji delikatus žmogus ir nenorėdavo įkyrėti žmonėms, kurie tapo jai svetimais.
Tačiau aš buvau jų anūkė ir močiutė Rita pati sakė, kad myli mane labiau už viską pasaulyje.
Senelis irgi mane dievino, tačiau jis išėjo labai anksti. Man tada nebuvo nė penkerių. Likusi viena, močiutė Rita dažnai prašydavo mano mamos atvežti mane pas ją:
– Urtelė tokia gera mergaitė, man taip patinka leisti su ja laiką. Ir kai ji šalia, aš pamirštu sielvartą.
Dažnai buvodavau pas močiutę, padėdavau jai iš visų jėgų, juk ji vienintelė mano močiutė, taip jau išėjo, kad mama anksti neteko savo tėvų. Na ir žinoma, mylėjau ją visa savo vaikiška širdimi.
Tačiau tėčio šeimoje augo dar vienas anūkėlis ir kai jam sukako penkeri, jis močiutei pakeitė mane visame kame.
Tada buvau dar vaikas, daug ko nesupratau ir nežinojau. Pavyzdžiui, kad antroji tėčio žmona pastoviai reikalaudavo, kad močiutė nekviestų manęs į svečius.
– Valdukas jus taip myli ir nusimena, kai jūs skiriate dėmesį dar kažkam,- sakydavo ji savo anytai, o ta klausydavo ir linksėdavo. Na žinoma, Valdukas juk mažas, o aš jau didelė, kam man močiutės dėmesys?!
Dovanas močiutė Rita irgi dovanodavo nevienodas: įkiš man šiek tiek pinigų, o Valdukui duoda triskart daugiau. Nes aš iškart atiduosiu mamai, o Valdukas įdės taupyklėn, jis moka elgtis su pinigais, o aš ne.
Laikas ėjo. Štai man jau 24, o Valdukui sukako 18. Ir močiutė anūko pilnametystei dovanojo jam savo butą! Normali dovana, ar ne?
O man per paskutinį gimtadienį – 500. Na ką gi, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Ir aš turėjau džiaugtis tuo popierėliu.
Dabar močiutė gyvena pas savo pusseserę. Jos abi jau pagyvenusios moterys ir visai taikiai sugyvena, bet neseniai susipyko dėl kažkokios smulkmenos. Močiutė Rita paskambino man pasiskųsti:
– Tai anūkėle, taip ir gyvenu. O kai jau visai susensiu, turėsi mane karšinti! – pasakė ji man.
– Tegu tavimi rūpinasi tas, kuriam užrašei savo butą,- atsakiau aš.
– Urte!… – močiutė buvo taip pasipiktinusi, kad neiškart rado, ką man atsakyti.
O paskui prasidėjo ilgi pasiaiškinimai, kad tai jos butas ir ji pati turi teisę spręsti, kam jį atiduoti. Kad aš elgiuosi neteisingai ir turiu jos atsiprašyti. Kad aš ištekėsiu ir išeisiu gyventi pas vyrą, štai ir bus pas mane savas butas, o Valdukas negalės gyventi pas žmoną, nes taip neturi būti. Kad jis jaunas vaikinas ir jam reikia savo būsto.
Dar labiau mane suerzino, kai po mano pokalbio su močiute paskambino tėvas ir taip pat atskaitė moralą už grubumą.
Nieko jam nesakiau, o paskui, kai išjungiau telefoną, nesusilaikiau ir pravirkau. Kodėl jiems vienodai, kad 5 metus aš, kol mokiausi universitete, gyvenau bendrabutyje? Kad aš irgi norėčiau turėti savo būstą? Kad mano situacija tokia pat, kaip Valdo. Tik jis gyveno su savo tėvais, o aš su mama ir patėviu, kuris, nepaisant to, kad ją myli, taip ir negalėjo prisirišti prie manęs.
Būtent todėl išėjau gyventi į bendrabutį, nenorėjau jiems trukdyti. Ir jau tikrai nesiruošiu pas juos grįžti, gyvenu nuomojamame bute, didelė dalis mano atlyginimo išeina nuomai. Ak taip, dar 500, kuriuos man dovanojo močiutė per gimtadienį: aš juos irgi atidaviau savo būsto apmokėjimui.
Ačiū! Žemai lenkiuosi! Tačiau to tikrai nepakanka, kad paskui prižiūrėčiau močiutę. Ji juk turi Valduką, štai ir bus jai pagalbininkas. O mane tegu palieka ramybėje ir nesitiki, kad atbėgsiu sunkią minutę.
Man reikia tvarkytis su savo problemomis.
