Tėtis susirado moterį iškart po to, kai netekome mamos. Apgaudinėdamas jis nusprendė atimti iš mūsų visą paveldą ir pasiliko jį sau

Mano mama mirė nuo vėžio prieš 8 mėnesius. Kai pirmą kartą sužinojau apie naują tėčio moterį, sugebėjau susidoroti su savo skausmu ir net pradėjau padėti tėčiui kai kuriais atvejais. Padėjau jam išrinkti dovaną jai per Naujuosius metus. Vėliau įvyko asmeninė pažintis. Supratau, kad, nors kaip ir mylėjau mamą, gyvenimas tęsiasi.

Tėvams priklausė du namai: viename gyvena tėtis ir mano 17-metis brolis, o antrame – seneliai. Taip pat turime butą, kuriame gyvename su vyru. Tėtis pradėjo reikalauti, kad atsisakytume savo paveldos dalies, kuri liko po mamos mirties. Norėjo, kad atsisakytume jo naudai, kad visą turtą būtų galima sujungti į vieną, juk vis tiek su broliu tapsime paveldėtojais po jo mirties.

Vėliau šis klausimas kaip ir nutilo. Šiandien radau straipsnį, kuriame parašyta, kad jei nepareiški teisių į paveldą per 6 mėnesius, jo netenki. Atrodo, tėtis tyliai ėmėsi paveldėjimo, niekam nepasakęs. Anksčiau tėvas sakė, jog nori perrašyti butą mano vardu. O dabar sako: „Kol kas neperrašysiu. Galbūt jūs su vyru pastatysite namą ir butas jums nebereikės.“ Vyro butą mes nuomojame, o šiame gyvename.

Naujoji tėčio moteris – raudonplaukė dama, turinti vidurinį išsilavinimą ir du santuokas, kuriose kiekvienoje pagimdė po vaiką. Ji – manikiūro specialistė. Mano tėtis yra chirurgas, itin protingas žmogus. Ir štai manikiūristė. Tėtis, žinoma, mamos nebuvo ištikimas, jie kartais kivirčijosi. Bet kivirčų būna visose šeimose, tėtis niekada mūsų nenuvylė. Mama buvo „minkštas žmogus“, niekada neprieštaravo tėčiui.

Aš buvau pripratusi pasitikėti tėčiu. Jis visada viskuo vadovavo. Nežinojau, kad teises į paveldą galima pareikšti tik per 6 mėnesius. Galų gale pakalbėjau su tėčiu šiuo klausimu. Iš pradžių jis melavo, kad paveldėjimą galima priimti ir vėliau. Tada pasakė, kad, jei viską parduos, atiduos mums su broliu po 1/10 dalį pinigų. Seneliai jau atsisakė savo paveldos dalies tėčio naudai, jis juos įtikino. Jis pasakė seneliams, kad tai naudinga – sujungti visas dalis. Jie seni, patikėjo juo. Mūsų šeima buvo ideali iki mamos mirties, niekas nesitikėjo klastos.

Tėčiui pasakiau, kad jei jis tvirtino, kad viskas atiteks mums su broliu, tegu perrašo viską dabar. Kodėl delsti? Viešnagė jis atsakė: „Visa tai mano, nieko aš neperrašysiu jums. Man iš mano tėvų nieko neatiteko, tad ir jūs patys užsidirbkite savo turtui.“ Mes su vyru pasibalnoję surinkome daiktus, kad išsikraustytume. Jis nesustabdė mūsų.

Ar tėvas gali kovoti su vaikais dėl turto? Iki mamos mirties mes buvome ideali šeima. Esu didžiulėje nuostaboje, kad galiu likti be nieko. Niekada nebūčiau tikėjusi, kad tėtis gali taip pasielgti. Esu 8-ajame nėštumo mėnesyje. Nenoriu prarasti pirmagimio dėl nesklandumų su tėčiu, bet ir nenoriu visko taip palikti. Senelė turi aukštą kraujospūdį, jei pradėsiu aiškintis, jie su seneliu supras, kad buvo apgauti, o tai vėl sukeltų senelės hipertenzinę krizę. Jie jau perrašė viską tėčiui, viskas jau padaryta. Ką daryti? Как būti?