Tėvai kenčia savo sodyboje, bet visos mano pastangos padėti išdidžiai ignoruojamos!
Atvirai kalbant, kartais man atrodo, kad tėvai specialiai pasirinko pačią problematiškiausią sodybą aplink, kad vėliau turėtų ką aptarti per šeimos susitikimus. Prieš dvejus metus jie įsigijo šią „svajonę“ – seną, nebaigtą namelį, kur voratinklių daugiau nei jaukumo. Jau tada, per pirmąjį apžiūrą, tiesiai pasakiau: „Tai ne sodyba, o kapitalinis remontas po atviru dangumi!“ Bet kas manęs klausė?
Tėvams patiko vaizdas į upelį, didžiulis sklypas – ir svarbiausia, įtartinai žema kaina. Visos mano pastabos, pasiūlymai pažiūrėti kitus variantus ar bent jau neskubėti buvo ignoruotos. Man beliko tik numoti ranka ir patikrinti dokumentus, nes teisiniuose klausimuose aš išmanau geriausiai šeimoje. Dokumentai buvo tvarkingi, o va namas… na ir gerai, nusprendžiau, ne mano galvos skausmas.
Iš pradžių mama su tėčiu tikrai herojiškai kovojo už jaukumą: tėtis iškvietė statybininkus, pakeitė grindis, įstatė langus, tikėjosi, kad viskas klostysis gerai. Tačiau entuziazmo užteko neilgam. Po kelių mėnesių namas vėl atrodė kaip dekoracija katastrofos filmui: nuo lubų laša, iš kampų traukia vėjas, o stogas, atrodo, laikosi tik ant maldų.
Atvykdavau pas juos su lauktuvėmis ir kaskart stebėdavausi: kaip galima savanoriškai kęsti tokias sąlygas?! Neišlaikiusi, pasiūliau savo pagalbą – ir statybines medžiagas, ir darbininkus apmokėsiu, tik duokit ženklą! Bet tėvai, kaip tikri absurdo herojai, su orumu atsisakė. „Mes patys susitvarkysim“, – sako, bet niekas nesikeičia!
Toliau – dar daugiau. Kiekvieną kartą skambina ir pasakoja apie savo „nuotykius“: tai jų užtvindo, tai vėjas vos nenuneša stogo. Vėl siūlau pagalbą – ir vėl gaunu atsisakymą. Jau nebežinau, ar juoktis, ar verkti!
Vienu momentu nusprendžiau: gana. Jei jie patys nenori palengvinti sau gyvenimo, kodėl man reikėtų nervintis? Dabar tiesiog klausau jų skundų ir tyliu.
Štai toks šeimos absurdo teatras: aš piktinuosi, jie kenčia, o sodyba stovi kaip paminklas svetimoms principams.
O ar jūs sugebėtumėte į tai žiūrėti iš šono? Ar imtumėtės visko į savo rankas, nepaisydami jų užsispyrimo?
Pasidalinkite – galbūt ir jums šeimoje buvo toks „sodybos serialas“?
