Tėvai mane išmetė iš šeimos, kai man buvo 10 metų — ir sugrįžo tik tada, kai tapau sėkmingas, o jie atėjo visai ne dėl to, apie ką svajojau vaikystėje…

Man buvo dešimt metų, kai pirmą kartą supratau, jog mano tėvai nebenori manęs savo gyvenime. Tai nebuvo staigus momentas ar viena frazė. Tai buvo jausmas, kuris augo manyje mėnesius, kai stebėjau, kaip mama ir tėtis kuria naujas šeimas, o apie mane prisimena vis rečiau.

Po skyrybų tėtis beveik iš karto vedė moterį, kuri kadaise buvo jo «darbo draugė». Tada dar nesupratau, ką tai reiškia, bet mama verkia tris dienas iš eilės. O po metų jiems gimė sūnus — laukiamas, ilgai lauktas, «teisingas». Su manimi tėtis nustabdė net ir mokyklos reikalus. Viskas sumažėjo iki trumpo skambučio:
-Na, kaip sekasi?
-Normaliai.
-Gerai, aš užsiėmęs.

Mama taip pat pasikeitė. Ji susituokė su vyru, kuris nuo pirmos dienos į mane žiūrėjo taip, tarsi aš būčiau netyčinė jos praeities klaida. Jo šypsena išnykdavo kiekvieną kartą, kai įeidavau į kambarį.
Kai jiems gimė dukra, mama beveik nustojo mane pastebėti. Aš jos nekaltinu. Kartais žmonės taip bijo sugadinti tai, ką ką tik sukūrė, kad užmerkia akis prieš senus įsipareigojimus.

Kartą vakare išgirdau jų ginčą svetainėje.
-Jam čia ne vieta,- aštriai pasakė patėvis.
-Bet kur aš jį padėsiu?,- atsakė mama beveik šnibždėdama.
-Tai tavo problema. Aš nesiruošiu gyventi su svetimu vaiku.

Tuomet pirmą kartą pasijutau perteklius. Ne nemylėtas. Tiksliai perteklius.

Po savaitės mama pasodino mane prie virtuvės stalo. Ji laikė puodelį abiem rankomis, kad paslėptų drebėjimą.
-Mielasis, tau, tikriausiai, geriau būtų pabūti pas tetą Mariją… trumpam. Tik kol viskas nurims.

Tas «trumpam» truko visą mano gyvenimą.

Mano daiktai buvo sudėti į tris šiukšlių maišus, tarsi aš buvau ne vaikas, o kažkas, ką reikia skubiai pašalinti iš akių. Ir mane nuvežė pas tetą Mariją — mamos seserį, vienišą moterį, kuri ketino praleisti su manimi tik savaitgalį.

Bet būtent ji tapo mano tikrąją mama.

Teta pasitiko mane prie durų su prijuoste, visa miltuota, nes kepė pyragus. Ji net nepaklausė, kiek laiko pas ją būsiu. Tiesiog apkabino taip, kaip manęs neapkabino jau daugelį metų, ir pasakė:
-Įeik. Tu namie.

Ji darė viską dėl manęs, ką tėvai galėtų daryti:
rengė karštus sumuštinius su sūriu, kai pavargęs ir piktas grįždavau iš mokyklos;
sėdėjo visuose tėvų susirinkimuose, užrašydama kiekvieną mokytojo žodį;
pirko man teptukus ir dažus už pinigus, kuriuos taupė sau;
pakabino mano piešinius po visus namus, tarsi tai būtų galerija.

O mama ir tėtis?
Jie dingo.
Nebuvo nei skambučių, nei sveikinimų, nei susidomėjimo.

Jie ne atėjo į mano mokyklos spektaklius.
Ne sužinojo, kad baigiau mokyklą su puikiais rezultatais.
Nežinojo, kad įstojau į meno akademiją.

Kai man sukako dvidešimt dveji, viskas staiga pasikeitė.

Aš laimėjau didelį tarptautinį konkursą. Pinigų prizas buvo milžiniškas — suma, kurią anksčiau mačiau tik ekrane. Mano darbas pasklido po tinklą, laikraščiai rašė apie mane, socialiniuose tinkluose tapau «savaitės sensacija».

Ir vos po dviejų dienų po rezultatų paskelbimo mano tėvai — tie, kurie dingo iš mano gyvenimo dvylikai metų — atėjo pas mane į darbą.

Jie stovėjo prie durų, gražiai apsirengę, šypsenos puikiai nutemptos.
Mama iš karto pradėjo verkti:
-Aš taip didžiuojuos! Aš meldžiausi šiai dienai!
Tėtis pridėjo:
-Atėjo laikas atkurti šeimą. Visiems mums reikia pradėti iš naujo.

Aš stovėjau ir klausiau jų, nieko nejausdamas. Nei pykčio, nei džiaugsmo. Tik keistą tuštumą.

Ir tada prasidėjo tikroji jų vizito priežastis.

-Automobilis genda… gal gali padėti?- pasakė mama, trindama akis.
-Mes ieškome didesnio buto,- tęsė tėtis.-Seseriai reikia erdvės. Juk supranti.

Supratau. Labai aiškiai.
Jie atėjo dėl pinigų.

Ir keisčiausia — man nebuvo skaudu. Skaudėjo anksčiau. Kai buvo dešimt. Dvylika. Penkiolika.
Kai laukiau, tikėjausi, svajojau, kad jie persigalvos.

Dvidešimt dvejų aš tiesiog žiūrėjau į juos ir galvojau, kad jau seniai turiu šeimą. Tai teta Marija. Moteris, kuri niekada neklausė, ką ji gaus mainais.

Aš paprašiau tėvų išeiti. Ramiai, be riksmų.
Ir kai grįžau namo, teta sėdėjo prie virtuvės stalo ir lupino obuolius.
-Kaip praėjo diena?- paklausė ji.
-Gerai,- sakiau. Ir pirmą kartą iš tikrųjų tą pajutau.

Dabar aš pats suaugęs žmogus ir vis dažniau galvoju:
kraujo ryšiai — tai ne meilės garantija.
O meilė — ne garantija, kad žmogus pasiliks.

Tačiau pasilieka visada tas, kuris tave pasirinko. Ne atsitiktinai. Ne iš pareigos. Bet dėl gerumo.

Ir žinote… kartais vis dar užduodu sau vieną klausimą.

Ką Jūs darytumėte mano vietoje — suteiktumėte tėvams antrą šansą ar padėtumėte tašką ten, kur jie ją padėjo prieš dvylika metų?

You cannot copy content of this page