Tu jau nebesi su manimi… Tai buvo geriausi mano 15 metų šalia tavęs. Ačiū už ištikimybę ir draugystę. Tu visada būsi mano širdyje

Šiandien rytas prasidėjo ne taip, kaip anksčiau. Žvelgiu į durų pusę, kur tu visada laukdavai manęs, džiaugsmingai vizgindamas uodegą, ir suprantu – tavęs ten daugiau nėra.

Man taip trūksta mūsų rytinių pasivaikščiojimų, kai tu bėgdavai į priekį, uosdamas kiekvieną krūmą, o tada atsigręždavai, kad patikrintum, ar aš einu paskui tave. Mes visada eidavome aplink mūsų mėgstamą parką, o tu žinojai kiekvieną takelį, kiekvieną posūkį.

Tavo akys visada skleidė tokią nesuvaidintą džiaugsmą, kai aš paimdavau pavadėlį į rankas. Atrodei lyg sakytum: „Eime, drauge, šiandien bus puiki diena.“

Tu visada atrasdavai ką nors įdomaus – tai pagaliuką, kuris tau buvo kaip didžiausia dovana, tai atsitiktinį praeivį, kuriam būtinai reikėjo atnešti pasveikinimo lojimą.

O aš šypsojausi, matydamas, kaip tu, nors ir jau sulaukęs garbaus amžiaus, džiaugdavaisi kiekviena gyvenimo akimirka, tarsi ji būtų pirmoji.

Bėgant metams tavo energija ėmė silpti, bet tu vis tiek stengeisi bėgti greta manęs. Mūsų pasivaikščiojimai tapo lėtesni, tu vis dažniau sustodavai pailsėti.

Mačiau, kad tau sunku, bet kiekvieną kartą, kai siūlydavau likti namuose, tu atsikeldavai ir eidavai paskui mane. Tavo akys kalbėdavo už tave: „Aš dar galiu, aš dar noriu.“ Tu buvai kovotojas iki paskutinio, ir aš tavimi didžiavausi.

Dabar kiekvienas žingsnis po mūsų senus maršrutus primena man apie tave. Aš iki šiol girdžiu tavo lengvus žingsnius už nugaros ir kartais, pats to nepastebėdamas, atsisuku, kad pamatyčiau, kaip tu vejiesi mane su nesikeičiančia džiaugsminga išraiška ant snukučio. Bet ten tik tyla ir tuštuma.

Man trūksta tavo šilumos šalia. Trūksta to, kaip tu atsiguldavai šalia manęs vakare, kai grįždavau iš darbo, lyg sakytum: „Aš tavęs laukiau visą dieną.“ Tu buvai tas, kuris niekada neišduos ir neapgaus. Visada buvai šalia, kai man buvo sunku, ir padėjai išgyventi pačius sunkiausius momentus.

Suprantu, kad tu išėjai į geresnę vietą, kur daugiau nėra skausmo, kur vėl bėgioji jaunas ir laimingas. Bandau guostis šia mintimi, bet širdyje tuštuma. Prisimenu, kaip tu, jau pavargęs ir senukas, vis tiek stengeisi žaisti ir nešti man pagaliuką. Tu nepasiduodavai, net kai tau buvo visai sunku.

Tu visada buvai daugiau nei tik šuo. Tu buvai mano draugas, mano šeima. Ir nors tavęs nebėra, jaučiu, kad tu vis dar su manimi. Tavo 15 metų – tai ne tik skaičius, tai visas gyvenimas, pilnas nepamirštamų akimirkų.

Ačiū tau už kiekvieną dieną, už kiekvieną džiaugsmingą akimirką, kurią man dovanojai. Tu visada liksi mano širdyje, mano ištikimas drauge.