– Tu neįsivaizduoji, ką reiškia persikraustymas, juolab tavo amžiuje! Kaip tu ten viena gyvensi? – įtikinėjo mane giminaičiai
Visą gyvenimą svajojau persikraustyti prie jūros. Pati aš užaugau Klaipėdoje, visa mano giminė gyveno ten, tačiau mano tėvą paskyrė dirbti Jonavos rajone.
Niekas manęs nieko neklausė, tėvai paprasčiausiai susirinko daiktus, mane po pažastim ir išvažiavo. Į gimtąjį miestą važiuodavau tik vasarai, o ir tai tik iki 10 klasės, kol buvo pas ką važinėti.
Man niekada nepatiko miestelis, kuriame man teko gyventi. O ir butas nepatiko. Anksčiau juk mes gyvenome nuosavame name, tegu nedideliame, bet savame.
Ten ir daržas, ir sodas, ir iki jūros buvo galima nuvažiuoti per 15 minučių. O čia iki artimiausio upeliuko reikia pėdinti kelis kilometrus.
Svajojau, kad užaugsiu, išsimokslinsiu ir grįšiu į gimtąjį miestą. Tėvai neatkalbinėjo, žinojo, kad man norisi grįžti, net palaikė mano idėją.
– Važiuok, kol tavęs niekas nelaiko. Tai mums jau sunku susiruošti. Darbas, jaunėlio darželis, butas, o tu važiuok, – sutiko su manimi mama.
Bet nieko nesigavo. Kai buvau 3 kurse, mama mirė, tėtis su jaunesniuoju broliu liko vienas. Negalėjau jų palikti, perėjau į neakivaizdinį ir parvažiavau pas juos.
Reikėjo ir su jaunėliu padėti, ir tėtį morališkai palaikyti. Taip savo mintį apie persikraustymą atidėjau. Maniau, kad brolis paaugs, o aš įgysiu profesiją, tada bus galima pagalvoti apie persikėlimą visa šeima.
Vėl nesusiklostė. Tėtį pakirto insultas, brolis dar mokėsi mokykloje, o man tuomet ėmė pirštis mano vyras. Aš savo svajonės jau beveik ir neprisiminiau – pernelyg viskas įsisuko.
Tėčio nebeliko, brolis išėjo į kariuomenę, o aš ištekėjusi, nešioju po širdimi vaiką. Kokie persikraustymai? Čia ir vyro darbas, atsirado perspektyvos nusipirkti butą, čia pas jį krūva giminių, o ten kas mūsų laukia?
Taip gyvenimas ir bėgo. Tai viena, tai kita, darbas, butas, kreditai, vaikai, darželiai, mokyklos, draugai. Visa tai laikė stipriau už virves – niekaip neišsiplėši.
Savi vaikai užaugo – atsirado anūkai, vėl reikia padėti. O ir vyras niekur važiuoti nenorėjo, čia praėjo jo vaikystė, visa giminė ir pažįstami.
– Na kurgi mums dabar važiuoti? Šimtas metų iš tavųjų ten nieko nebėra, viską teks pradėti nuo nulio,- sakydavo jis man, kai užvesdavau pokalbį.
Aš turbūt taip toliau ir būčiau sėdėjusi vietoje, tačiau neseniai supratau, kad manęs čia, nemylimame iki šiol mieste niekas nelaiko. Visiškai.
Vyras mirė, aš išėjau į pensiją, vaikai užaugo ir gyvena savo gyvenimus, anūkams jau nebereikia pastovios mano globos. Aš juos visus dažniau girdžiu telefonu, nei matau gyvai.
Kam man toliau sėdėti mieste, su kuriuo mane nors ir sieja daug malonių prisiminimų, prie kurio pripratau, tačiau nepamilau?
Juk aš galiu parduoti butą, pasiimti iš banko visas santaupas ir nusipirkti puikų namą gimtajame mieste ar kažkur netoli. Grįžti prie šaknų, jei galima taip pasakyti.
Mane ta idėja taip užvaldė! Aš lyg dešimtį metų nusimečiau, seniai manyje nebuvo prabudęs toks veiksmo troškimas. Nusipirkau bilietus ir nuvažiavau apžiūrėti gimtųjų vietų.
Kai kas iš giminaičių man ten liko, mes palaikėme ryšius daugiau šiaip,iš įpratimo. Pas juos ir nusprendžiau paklausinėti, gal gali ką nors patarti dėl būsto.
Nuvažiavau, pasivaikščiojau pažįstamomis vietomis, dar labiau įsitikinau, kad noriu gyventi čia. Šiame mieste man ir kvėpuoti lengviau, ir veikti kažką norisi.
Giminaičiai padėjo man rasti tinkamą namą, net susitikau su šeimininku, pasikalbėjau, suforminome sutartį. Buvo nuspręsta, kad grįžusi iškart pradedu pardavinėti savo būstą ir ruoštis persikraustymui.
Kai viskas jau buvo nuspręsta, atėjo laikas artimiesiems papasakoti apie tai. Ir čia aš iškart atsitrenkiau į nesupratimo sieną. Kaip tik manęs neatkalbinėjo.
– Tu neįsivaizduoji, ką reiškia persikraustymas, juolab tavo amžiuje! Kaip tu ten viena gyvensi? – įtikinėjo mane giminaičiai.
O kaip čia aš viena gyvenu? Aš vaikų galiu nematyti mėnesį, taigi, šioje srityje mano gyvenimas nelabai pasikeis. Užtai ten savas sodas, daržas, jūra šalia. O ir paprasčiausiai man norisi ten gyventi.
– Sugalvojai tu senatvėje! Reikėjo arba anksčiau persikraustyti, arba jau nebesitampyti! Jai jau septinta dešimtis, jau gyvenk čia iki pabaigos, o tai persikraustyti ji susiruošė,- išgirdau aš vaikų pokalbį.
Viskas, mane jau nurašė. Neva, motinai liko gyventi iki pirmadienio, o ji kažkokio ten džiaugsmo sau nori. Dar viena dingstis važiuoti kuo toliau nuo tokių rūpestingų vaikučių.
Po 2 savaičių įvykdysiu sandorį dėl savo buto, o paskui iškart važiuoju pirkti namo. Jis manęs laukia. Jaučiu, kad viskas man bus gerai. Kiek man bebūtų likę, vis tiek džiaugsiuosi gyvenimu ten, kur mano siela rami.
