Vakar pirmąkart nepasigailėjau, kad nuėjau į mokyklos tėvų susirinkimą…
Vakar pirmąkart nepasigailėjau, kad nuėjau į mokyklos tėvų susirinkimą.
Viskas prasidėjo įprastai: „žiūrėkite, kad visi nešiotų uniformą, o mergaičių plaukai būtų surišti“, „metų pabaigoje egzaminai“, „mūsų mokykla pateko į Top-10 ir mes turime atitinkamai…“
Tačiau čia lyg netikėta saulė apniukusią dieną pasirodė pagyvenusi matematikos mokytoja. Matematikos vadovėlis jos rankose buvo aplenktas aplanku su ryškiu rudu šunimi, o geometrijos – persikiniu katinu.
– Brangūs tėvai,- pasakė ji.
– Aš labai noriu išmokyti jūsų vaikus matematikos, tačiau be jūsų pagalbos aš neapsieisiu. Vaikai pas mane turi ateiti sotūs, išsimiegoję ir geros nuotaikos, kitaip aš neturėsiu su kuo žygiuoti į mokslus.
Tėvai nustojo žiovauti.
– Štai, pavyzdžiui, Danielius,- tęsė ši nuostabi moteris,- nurašė iš interneto uždavinio, kurio aš neuždaviau, sprendimą. Aš sakau jam: vaikeli, tu mane labai nuliūdinai.
Negi manai, kad tavo mokytoja iš Kvailių šalies? Būk malonus sekančiai pamokai atlikti man šį darbą. Ir jis atliko.
Ir aš jums noriu pasakyti. Jei šiandien jūsų vaikas jus nuliūdino, nereikia jo už tai presuoti. Kitaip sekančią dieną jis ateis pas mane be nuotaikos. Kalbėkite su juo iš ŠIRDIES.
Danieliaus tėtis droviai paklausė:
– Sakykite, o žodis „liūdna“ sąsiuvinyje – tai reiškia dvejetą?
– Liūdna tai ir reiškia liūdna. Bet tai tik šiandien. Rytoj viskas gali būti linksma.
– Žinote, – pasakė susijaudinusi kažkieno mama,- mano sūnui iš geometrijos dvejetas, bet jis jus dievina.
Tėvai ėmė linkčioti, o aš išsitraukiau nosinę.
Jei visi mokytojai būtų tokie, aš eičiau į kiekvieną tėvų susirinkimą. O mano vaikai jau 7 ryto šuoliuotų į mokyklą džiugiu žingsniu.
Rytoj iškepsiu jai tortą.
