Vakarienei pasibaigus, marti tarė: „Nepalikite vaikų su močiute“. O tada tiesiog atsistojo ir išėjo iš kambario

Ji pasakė tai garsiai. Prie visų. Prie stalo, kur ką tik pyliau kavą ir pjausčiau tortą.
Kambaryje iškart įsivyravo tyla. Anūkė, penkerių metų mergaitė, tyliai paklausė:
— Močiute, kodėl mama taip pasakė?
Aš nežinojau, ką atsakyti. Sūnus tik nuleido akis ir sumurmėjo:
— Jai tiesiog sunki diena.

Bet aš jau supratau — tai nėra atsitiktinė frazė ar bloga nuotaika. Kažkas įvyko. Kažkas rimto. Ir nors nežinojau, kas būtent, viduje jaučiau: viskas keičiasi.

Mes visada buvome artimi. Padėdavau, kai galėdavau — paimdavau vaikus iš darželio, ruošdavau vakarienę, prižiūrėdavau juos, jei reikėdavo. Niekada nesiskundžiau, neatsisakydavau. Visada stengdavausi būti „patikima močiutė“ — ta, į kurią galima pasikliauti.

Marti atrodė šalta ir uždara, bet maniau, kad tai tiesiog jos būdas. Ji retai šypsodavosi, nekalbėdavo per daug, tačiau ir priežasčių ginčytis nebuvo.

Tą vakarą paskambinau sūnui.
— Paaiškink, kas tai buvo? Kodėl ji taip pasakė?
Jis ilgai tylėjo, tada sunkiai atsiduso:
— Ji sako, kad kartais būni per daug griežta su vaikais.
— Griežta? — perklausiau aš. — Ką turi omenyje?
— Kad tu kelti balsą. Kritikuoji. Ir… kad jie tavęs bijo.

Aš tiesiog netekau amo. Bijo? Manęs? Galbūt taip, kartais pratrūkstu, kai jie triukšmauja, mėto žaislus ar mušasi. Bet juk tai normalu — vaikai turi suprasti taisykles. Juk nedarau jiems nieko bloga.

Šiąnakt nemiegojau. Visą laiką prisiminiau savo frazes: „Palik tai!“, „Kiek galima kartoti!“, „Neliesk!“. Ir staiga įsivaizdavau, kaip aš atrodo jų akyse. Mažoji anūkė tikrai dažnai pasitraukdavo, kai pakeldavau balsą. O anūkas bėgdavo pas tėtį, jei subardavau.
Ar tikrai to nepastebėjau?

Po savaitės sūnus vėl paskambino ir pasakė, kad kol kas nepaliks vaikų su manimi. „Mums reikia šiek tiek erdvės dėl jų emocinio saugumo“, — paaiškino jis.
Man pasidarė sunku kvėpuoti. Atrodė, lyg būtų atėmę orą.

Keletą dienų vaikščiojau kaip sapne. Tada nusprendžiau kažką keisti.
Užsirašiau į konsultaciją pas šeimos psichologą. Papasakojau viską kaip yra. Psichologė išklausė ir staiga paklausė:
— Ar jūs kada nors sakėte vaikams „atsiprašau“?

Aš sustingau. Panašu, kad niekada. Nei savo vaikams, nei svetimiems.

Po šio susitikimo ilgai galvojau. Tada parašiau laišką. Trumpą, be priekaištų.
Aš atsiprašiau, jei kada mano žodžiai ar elgesys galėjo išgąsdinti vaikus. Parašiau, kad mokausi žiūrėti į save jų akimis. Ir kad, jei reikia, esu pasirengusi eiti į terapiją kartu su jais.

Atsakymas atėjo po kelių dienų:
«Ačiū. Aš tai vertinu. Mes pasikalbėsime».
Tik du sakiniai. Bet man — didžiulis žingsnis į priekį.

Dabar matau anūkus kartą per savaitę — visada jų abiejų akivaizdoje, prižiūrimi. Bet stengiuosi. Neišsakau pastabų, nepakeliu balso. Mokausi būti kitokia. Nors man šešiasdešimt ketveri, pirmą kartą tikrai mokausi klausytis.

Todėl kad supratau: gera močiutė — tai ne tik ta, kuri kepa pyragus ir padeda. Tai ta, kuri moka keistis. Ir pasakyti „atsiprašau“, net jei visą gyvenimą manei, kad suaugusieji neturėtų atsiprašyti vaikų.

Ar jūs galėtumėte pripažinti savo klaidą prieš vaiką, jei suprastumėte, kad jis jūsų bijo?