Vienerių berniukas liko našlaičiu…

Darbas kūdikių namuose iš tiesų ne silpnų nervų žmonėms. Kaip aš pati ten dirbu, savimi negaliu atsistebėti. Verkiu dėl kiekvienos naujo vaiko, kurį pas mus atveža praktiškai kasdien, istorijos.

Vyras barasi, kad eičiau iš darbo, negalima šitiek streso patirti. Bet vaikai – aš jau negaliu be jų.
Kiekviena istorija unikali ir nepanaši nė į vieną kitą. Ši man įsiminė labiausiai.

Tą vakarą mums paskambino iš ligoninės ir pranešė, kad atveš berniuką, jam metukai, jo tėvai pateko į avariją ir žuvo. Artimų giminaičių nėra, todėl pas mus.

Pas mus, reiškia, pas mus – mes įpratę.

Berniuką atvežė policininkas. Mažylio akys buvo apvalios, pilnos pasimetimo ir baimės. Aš mačiau, kaip jis pergyveno. Jis neverkė. Visiškai neverkė. Bet buvo matyti, kad jis šoko būsenos.

Aš paėmiau jį ant rankų, jo širdis plakė taip garsiai, kad man atrodė, tai girdžiu ne tik aš, bet ir visi aplink. „Nebijok“- sušnibždėjau jam. Jis pažvelgė į mane, jo akys iškart prisipildė skaidrių ašarų ir kai jis mirktelėjo, ašarėlės kaip karoliukai nusirito skruostais.

Bet jis vis tiek neverkė, ašaros tyliai ritosi vaikiškais skruostais, lūpytės virpėjo, tačiau jis tylėjo. Man atrodė, mažylis nesuprato, kas vyksta ir kur mama su tėčiu.

Aš nežinau kodėl, bet tą naktį aš pasiėmiau jį nakvoti kartu į kambarį. Man norėjosi paskaityti jam pasaką ir nors truputį nuraminti. Berniukas užmigo, jo pirštukai per miegus vis krutėjo, o širdelė kaip ir anksčiau tuksėjo taip greitai ir neramiai, kad jo pergyvenimas persidavė ir man.

Aš stengiausi skirti jam daugiau dėmesio, buvo matyti, kad jis pergyvena daugiau, nei kiti vaikučiai.

– Palik! Nereikia pripratinti. Vis tiek jam gyventi…vienam. – rūsčiai pasakė auklytė.

O aš negalėjau. Aš jos neklausiau ir pagal galimybes žaidžiau su mažyliu truputį daugiau, nei su kitais. O paskui…paskui mane atleido. Pasakė, kad dirbu neprofesionaliai. Įsivaizduojate? Pasirodo, negalima pamilti vaiko ar elgtis su juo ypatingai. Turbūt aš to nesuprasiu.

Tačiau pas berniuką aš visgi grįžau…bet jau ne kaip auklytė. Aš jį įsisūnijau. Man nesinorėjo palikti jo toje šaltoje karalystėje. Taip aš atradau sūnų. Aš nelaikau to kažkokiu ypatingu poelgiu – duoti vaikui galimybę pajusti, kad jis turi šeimą – argi tai kažkas nežemiško?

Aš padariau viską, ką galėjau. Aš dar tada supratau, kai pamačiau jį pirmąkart, kad su skirtis negaliu. Kas tai? Nežinau. Turbūt likimas.