Visas autobusas tyliai žiūrėjo, kaip bjauri bobšė reikalavo manęs nėščios užleisti jai vietą

Tą dieną važiavau planinei apžiūrai į moterų konsultaciją. Pilvukas buvo dar nedidelis, penktą mėnesį jis ne visada matosi. Poliklinika yra kaimyniniame rajone, todėl pėsčiomis eiti toli. Nuvažiavau ten autobusu, apsilankiau gydytojos kabinete ir nuėjau atgal į autobusų stotele. Autobuso teko laukti apie 20 min.

Taip pavargau stovėti, o prisėsti stotelėje nebuvo kur. Vienintelis suoliukas buvo sulaužytas. Mano kojos jau maudė iš nuovargio, o ir išvis nėštumo metu kiekvienas žingsnis man buvo labai sunkus.

Kai atvažiavo autobusas, apsidžiaugiau, pamačiusi laisvą vietą. Atsisėdau, ištiesiau kojas ir truputį atsipalaidavau. Bet sekančioje stotelėje į autobusą įlipo senutėlė močiutė. Ji neskubėdama apžvelgė visą saloną ir jos žvilgsnis krito ant manęs.

– Vietą man užleisk, ko čia sėdi,- nedraugišku tonu pareikalavo senutė.

– Jūs ką, nematote, kad aš nėščia.

– Nėštumas ne liga. O ir išvis pilvo pas tave nesimato. Turbūt meluoji! – ištarė ji, lyg tai būtų kažkokio ilgo ginčo baigiamosios stadijos argumentas.

– Kaip jūs drįstate mane įžeidinėti?!

Vos neapsiverkiau vietoje. Niekaip nesitikėjau, kad susidursiu su visiškai neslepiama agresija. Pažiūrėjau į močiutę, bandydama rasti kokį nors paaiškinimą jos elgesiui. Ir rasti kokį nors būdą užglaistyti šią nemalonią situaciją.

Tačiau mano žodžiai užstrigo kažkur gerklėje, nes aš buvau pernelyg nustebinta šio išpuolio. Visi aplink tylėjo, lyg nepastebėdami, kas vyksta, vengdami įsikišimo.

Tačiau senutės nebuvo galima sustabdyti. Ji vėl užsipuolė mane su keiksmais. Skundėsi savo sunkiu gyvenimu, įžūliu jaunimu, aukštomis kainomis parduotuvėse.

Kai skandalas vėl ėmė kaisti, vis aplink lyg apmirė. Jaučiau keleivių žvilgsnius. Niekas neišreiškė nei nepasitenkinimo, nei palaikymo.

Galbūt kiekvienas jų buvo užimtas savo mintimis, savo rūpesčiais, arba jie manė, kad kištis į kitų reikalus – ne jų rūpestis. Sėdėjau, jausdama, kaip mane užlieja abejingumo banga.

Galbūt tame tylėjime buvo jų bandymas išvengti konflikto, tačiau aš jaučiausi vieniša ir bejėgė. Tais momentais, kai man labiausiai reikėjo palaikymo, jis buvo neprieinamas. Žvilgsniai, slystantys pro šalį, lyg sakė: „Tegu jos aiškinasi tarpusavyje“.

– Na tai ką, užleisi vietą?

– Ne, neužleisiu, tegu kas nors kitas užleidžia.

Tačiau niekas nesiruošė užleisti savo vietos tai skandalistei. Sena moteris toliau stovėjo šalia manęs ir reikalavo, o aš rinkausi: užleisti vietą ir vėl pajusti, kaip skauda kojos ir nugara, arba likti savo vietoje, tačiau rinkti smerkiančius žvilgsnius.

Nė viena mūsų nesiruošė pasiduoti. Aš tylėdama žiūrėjau pro langą, bandydama susikoncentruoti ties kažkuo, kas atitrauktų mane nuo šios įtemptos situacijos. Galiausiai autobusas sulėtino greitį ir sustojo stotelėje.

Keli keleiviai išlipo ir senutė atsisėdo į laisvą vietą už manęs. Ji toliau nepatenkinta burbėjo ir skundėsi, tačiau aš nebekreipiau į ją jokio dėmesio.

Išlipusi savo stotelėje, sunkiai parpėdinau namo. Gerai, kad name yra liftas ir man neteko pėsčiomis lipti į 5 aukštą. Nusiaviau, atsiguliau ant sofos ir apsiverkiau.

Paskui dar ilgai prisimindavau keleivių tylėjimą, kuris buvo garsesnis už bet kokius žodžius. Ir vėl jausdavausi pažeidžiama ir bejėgė. Važiuoti tuo autobusu man teks ne kartą, jokio noro nėra, tačiau neturiu kitos išeities.

You cannot copy content of this page