Vyras išgelbėjo laukinį gulbę nuo žūties. Po dvejų metų paukštis atpažino savo gelbėtoją ir padėkojo jam netikėtu būdu

Mes visi esame gamtos vaikai, tačiau, kaip ir bet kurioje šeimoje, gamta turi savo numylėtinius. Būtent tokiu vaiku tapo amerikietis Richardas Wiese. Jis visą savo gyvenimą paskyrė mūsų planetos tyrinėjimams ir buvo pačios gamtos priimtas kaip lygus.

Būdamas legendinio lakūno sūnus, kuris pirmasis istorijoje perskrido Ramųjį vandenyną vienas, Richardas dar 1971 metais, būdamas vienuolikos, kartu su savo tėvu įkopė į garsųjį Kilimandžarą. Ir tai buvo tik pradžia.

Jau beveik pusę amžiaus jis tyrinėja žmonių, gyvūnų ir augalų gyvenimą įvairiuose Žemės kampeliuose. Nesvarbu, ar jis renka medų su Batwa pigmėjais Ugandoje, seka baltuosius raganosius Pietų Afrikoje, ar stebi hinduistų apeigas Indijoje – visų pirma jo kraujyje teka tyrinėtojo dvasia.

Kolegos jį vadina šiuolaikiniu Indiana Džounsu, ir iš tiesų jo gyvenimas ne ką mažiau spalvingas nei Harisono Fordo sukurto personažo. Apie Richardą Wiese būtų galima parašyti ne vieną knygą ir sukurti daugybę filmų, kad bent iš dalies parodytume jo pasiekimus.

Richardas taip pat yra populiarios televizijos laidos „Born to Explore“ („Gimęs tyrinėti“) autorius, kurioje žiūrovams pristato laukinės gamtos gyvenimą, jos stebuklus ir mūsų planetos įvairovę.

Kartą, filmuodamas vieną iš laidos epizodų, jis apsilankė Abbotsbury rezervate. Tai iš tiesų ypatinga vieta. Pietvakarių Anglijoje, Dorseto grafystėje, plyti kelių kilometrų ilgio Chesil-Bičo paplūdimys. Šis paplūdimys, saugantis Dorseto pakrantę nuo audrų, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Būtent čia, prie lagūnos, beveik prieš tūkstantį metų benediktinų vienuoliai įkūrė Gulbių sodą.

Tačiau nuo 1539 metų, kai buvo sunaikintas šv. Petro vienuolynas, vienuoliai paliko Dorsetą, o Gulbių sodas perėjo Ilchesterio dvaro žinion.

Dabar tai yra Abbotsbury gulbių veisykla – vienintelė pasaulyje dirbtinė gulbių nebylių kolonija, užimanti vieno hektaro plotą.

Gulbės ten gyvena laisvai ir gali bet kada išskristi, bet paprastai palikti rezervato nenori. Čia nėra narvų, tik žmonių sukurtos atviros erdvės.

Beje, Jungtinėje Karalystėje gulbės turi ypatingą statusą – visos šios rūšies gulbės priklauso karalienei ir yra jos saugomos.

Tačiau net ir tokioje „rojinėje“ vietoje paukščiams kartais nutinka nelaimių. Viešėdamas rezervate Richardas pastebėjo gulbę, susižeidusią į vielinę tvorą. Matyt, paukščiui pritrūko vietos pakilimui.

Reikalas tas, kad gulbė nebylė negali pakilti nuo sausumos – jos sparnų mostas siekia beveik du su puse metro, ir jai būtina vandens erdvė, kad pakiltų.

Paukštis įstrigo, ir pats išsivaduoti nebegalėjo. Keliautojas negalėjo praeiti pro šalį ir nepadėti. Išlaisvinęs gulbę kartu su kolegomis, Richardas apžiūrėjo jos sužalojimus ir nusprendė nugabenti ją į veterinarijos kliniką – nes pati ji nebūtų išgyvenusi.

Wiese nuolat lankydavo paukštį, rūpinosi juo, o kai šis pasveiko – grąžino atgal į rezervatą.

Reikia pažymėti, kad gulbės nebylės paprastai yra atsargios ir nelabai draugiškos žmogui. Matyt, jų genetinėje atmintyje dar liko skaudūs prisiminimai – juk tik 1960 metais ši rūšis buvo visiškai apsaugota nuo medžioklės. Kita vertus, gulbės sudaro poras visam gyvenimui ir visada prisimena savo partnerį.

Galbūt ši savybė suveikė ir šiuo atveju, nes kai Wiese po dvejų metų vėl apsilankė Abbotsbury rezervate, gulbė jį netikėtai atpažino. Ji pribėgo prie Richardo, leidosi paimama ant rankų ir leido padaryti keletą nuotraukų.

Vienu metu gulbė net apkabino savo ilgu kaklu Richardą. Tas kadras, kuriame didinga laukinės gamtos būtybė glaudžiasi prie savo gelbėtojo, žiniasklaidoje buvo pripažintas vienu emocingiausių ir apkeliavo visą pasaulį.

Pats Richardas Wiese apie tai pasakojo labai jausmingai:

„Tai nuostabus jausmas – kai iš esmės laukinis gyvūnas staiga taip tavimi pasitiki! Aš glaudžiau jį prie krūtinės, kad jis jaustųsi saugiai. Jaučiau, kaip plaka jo širdis, jis tiesiog atsipalaidavo ir apvijo mane kaklu.“

Kai gulbė nebylė rodo švelnumą savo antrajai pusei, būtent toks kaklų susipynimas reiškia amžiną jų sąjungą.

Matyt, ir Wiese atveju gulbė tokiu būdu padėkojo jam – parodydama, kad jos širdis nuo šiol priklauso ir Richardui.