Vyras nenori turėti vaikų su manimi, o aš bijau gyvenimo be motinystės

Aš ištekėjusi jau 12 m. Vyras už mane vyresnis, kai mes tik susipažinome, skeptiškai žiūrėjau į rimtą mūsų santykių vystymąsi. 8 metų skirtumas man atrodė ištisa praraja, o mano būsimasis sutuoktinis – kuo nori, vyresniu broliu, dėde, bet ne vyru.

Ir visgi Alvydas pasiekė savo. Kasdieninės gėlės ir saldainiai atliko savo darbą ir aš priėmiau jo siūlymą kurti šeimą. Būtent priėmiau, tada atrodė, kad darau jam didelę paslaugą, sutikdama eiti prie altoriaus.

Palaipsniui situacija keitėsi. Iš pradžių mūsų meilės emocijos tiesiog išsilygino, o paskui supratau, kad įsimylėjau savo vyrą iki ausų. Dabar jau jis leido man save mylėti.

Buvo visko, ir barnių, ir audringų taikymųsi, žodžiu, kaip pas visus normalius žmones.

Po kokių 3 metų panorau pagimdyti nuo Alvydo vaiką. Jis jau turėjo tėvystės patirties pirmojoje santuokoje, padėdamas pirmajai žmonai auginti ir auklėti jų dukrą. Vyras neturėjo nieko prieš vaikus ir mes pusmetį mylėjomės be apsaugos priemonių, eksperimentuodami ir vienaip, ir kitaip, tačiau nėštumo nebuvo.

Atmetimo būdu nusprendėme, kad gydytojui pirmiausia reikia pasirodyti man. Vizitas pas ginekologą ir tolesnė išsami apžiūra mane nuliūdino. Daktaras nuramino, tačiau tik iš dalies. Tos problemos, kurios buvo diagnozuotos (cistos) buvo ne absoliuti kliūtis nėštumui, tačiau vėlesni pokyčiai organizme galėjo išprovokuoti naujus rimtesnius ir nemalonesnius darinius.

Papasakojau apie tai vyrui, jis irgi nusiminė, tačiau pasakė, kad manimi rizikuoti nesiruošia ir pasiūlė kurį laiką palaukti, o ten, esą, gal medicinoje atsiras kas nors naujo ir mes galėsime susilaukti vaiko.

Kiek laukti, žinoma, mes nežinojome, tačiau sau nustačiau terminą iki 3 m. Vyras visus šiuos laukimo metus stengėsi nukreipti mano dėmesį, dažniau atveždavo pas mus savo dukrą, tačiau man ji tebuvo nemalonus priminimas, kad aš pati – ne mama. Vaiko norėjosi taip, kad aš dažnai nemiegodavau naktimis ir svajodavau, kaip vaikščiosiu plačia suknele, mano apimtys didės, o vyras bėgios ir pildys mano, nėščiosios, kaprizus. Vyras jau ėmė manęs šalintis, kadangi aš bet kurią laisvą minutę bandydavau įsitempti jį lovą.

Galų gale aš vėl nuėjau pas ginekologą. Gydytojas, palyginęs dabartinę mano būklę su ana, 3 metų senumo, vėl skėstelėjo rankomis:
– Mieloji, tik IVF, bet vėlgi, primenu, jūs labai rizikuojate savimi.

Alvydas, sužinojęs, kad aš už jos nugaros užsiėmiau šiais reikalais, išbarė mane, tada mes smarkiai susipykome. Sekančią dieną pasiūlė kaip išeitį iš situacijos pasiimti mažylį iš vaikų namų.

Nežinau, gal aš kada nors ir priimsiu tokį sprendimą, bet dabar neįsivaizduoju, kaip auginsiu svetimą vaiką ir vystysiu savo motiniškus jausmus. Vyras jau pavargo nuo manęs, o aš vis tiek noriu vaiko būtent nuo jo, o ne „iš šalies“.