Vyras pareiškė, kad aš nemyliu jo sūnaus. Aš ir neturiu jo mylėti. Juk aš jo negimdžiau

Aš ištekėjusi antrą kartą, iš pirmos santuokos turiu sūnų. Vyras irgi turi sūnų, jo žmona mirė, kai berniukui buvo vos dveji.

Mes visi gyvename kaip draugiška šeima. Kartą vyro sūnus priėjo ir pasakė, kad nevadins manęs mama, vadins pamote. Aš buvau ne prieš.

Kartą berniukas grįžo namo iš mokyklos ir pasakė, kad tėtį kviečia pas direktorių. Aš jį apibariau, kad taip elgtis negalima, nereikia liūdinti tėčio. Tai jis paskundė mane savo tėvui. Vakare tarp mūsų įvyko bendras pokalbis.

Vyras man pareiškė, kad aš nemyliu jo sūnaus. Į ką aš jam atsakiau, kad ir neprivalau jo mylėti. Juk aš jo negimdžiau, jo nebuvo šalia manęs visą gyvenimą. Aš labai gerai elgiuosi su berniuku, ir jį, ir savo auklėju vienodai. Visada giriu arba baru ir vieną, ir kitą.

Čia pat pasakiau vyrui, kad ir jis juk neliepsnoja karšta meile mano sūnui. Taip, elgiasi labai gerai, tačiau nemyli. Vyras sutiko su manim, tai apie ką kalba. Dar truputį pasikalbėjome, viską išsiaiškinome, nusprendėme daugiau šitos temos nebekelti.

Naktį man nesimiegojo, aš galvojau apie svetimus vaikus. Tegu mane smerkia, bet aš nesuprantu, kai sako, kad svetimų vaikų nebūna. Taip, jei vaikas bėdoje ir jam reikia padėti vieną kartą, aš visomis keturiomis už. O kad mylėti ir gyventi kartu, šito aš nesuprantu.

Aš gyvenu su vyru ir jo sūnumi, su niekuo nesielgiu blogai, nieko neišskiriu, kokios tada man pretenzijos. Džiaugiuosi, kad pasikalbėjau su vyru šia tema, dabar tarp mūsų nėra nutylėjimų. Gyvename draugiškoje ir didelėje šeimoje.