Vyras pastoviai viską pasakoja mamai, ji žino viską apie mūsų gyvenimą. O vyras stebisi, kodėl aš pykstu, tai juk mama

Vyras turi bjaurų įprotį viską pasakoti savo mamai, bet grynai viską. Jai mūsų gyvenime nėra „baltų dėmių“. Mane tai siaubingai erzina, manau, kad mes atskira šeima ir man nemalonu, kad į mūsų reikalus lenda pašaliniai žmonės, prie kurių priskiriama ir brangi vyro mama. Vyras mano pretenzijų nesupranta, jis gi pasakoja mamai, o ne kažkam pašaliniam.

Loreta Damijonienė – moteris dar pakankamai jauna, neseniai sukako tik 50 metų. Turi vyrą, darbą, žodžiu, nėra nuobodžiaujanti prie televizoriaus pensininkė, kuri gyvena tik gandais ir apkalbomis. Tačiau santykiai su sūnumi, mano manymu, pernelyg artimi.

Lino, mano vyro, pavadinti mamytės sūnelio pilna tos frazės samprata negalima. Jis gali pats priimti sprendimus, turi savo nuomonę, tik štai jo įprotis absoliučiai viskuo dalintis su savo mama mane tiesiog nervina.

Vienas dalykas, kai tai kažkokios buitinės smulkmenos. Pavyzdžiui, kur mes vyksime atostogų, kaip reikalai darbe. Ir visai kita – mūsų barniai, asmeninis gyvenimas. Štai šito, kaip man atrodo, išvis nereikia išnešti iš namų, tokia informacija liečia du žmones – mane ir jį.

Galbūt aš ramiau žiūrėčiau į šią problemą, jei ponia Loreta neturėtų tokio ilgo liežuvio, kurio laikyti už dantų ji absoliučiai nemoka. Todėl mūsų gyvenimas tampa žinomas visoms jos pažįstamoms kūmutėms, kas manęs visiškai nedžiugina.

Apie tai sužinojau iškart po vestuvių. Mes su vyru iki santuokos beveik negyvenome kartu, taip išėjo, todėl buityje pratinomės vienas prie kito jau susituokę. Žinoma, viskas neapsiėjo be smulkių barnių, tačiau rimtų skandalų nebuvo. Šiaip, įprastas šeimyninis gyvenimas.

Kartą mes kažkaip susibarėme dėl sriubos. Tiksliau, dėl barščių. Aš visą gyvenimą barščius verdu pagal receptą, kurio mane išmokė mama.

Vyrui skanu, tačiau vis tiek ne taip, kaip įprato pas savo mamą, ką jis pastoviai man primindavo. Vienu momentu mane tai užkniso, ėmiau piktintis, taip ir kilo barnis.

Ir jau kitą vakarą į svečius atvažiavo anyta. Vizito tikslas – išmokyti mane virti „tuo pačius barščius“.

– Linas man pasakė, kad jūs vakar dėl to susibarėte. Nagi išmokysiu tave, kad nebesibartumėte dėl niekų.

Aš, žinoma, jos neišvijau, išvirėme mes su ja tuos barščius, tačiau vakare vyro laukė rimtas pokalbis,kad šiaip jau šitaip nedaroma.

– Ir kas čia tokio? Ji juk nešaukė ant tavęs, tiesiog atėjo ir išmokė virti barščius, – nesuprato vyras, lyg negirdėdamas mano pretenzijos esmės.
O po savaitės informacija, kad aš net sriubos nemoku virti, pasiekė mano mamą, dar ir apaugusi kažkokiomis fantazijomis. Miestelis juk ne toks didelis,kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Tačiau mama su anyta dirba net ne vienoje organizacijoje ir bendrų pažįstamų neturi. Atrodo smulkmena, kažkokia sriuba, bet nemalonu.

Tačiau sriuba dar nieko, gėlytės. Va kada mums su vyru nepavyko pasidaryti vaiko, šurmulys buvo nepalyginamai didesnis. Aš savo mamai to nepasakoju, užtai vyras savajai pranešti jau spėjo. Ji atėjo, vos ne už rankos nutempė pas kažkokią savo pažįstamą privačioje klinikoje , kur mane per pažintis sutiko priimti. Įsivaizduojate, kiek žmonių žino apie tokią asmenišką problemą?

Ir štai taip visame kame. Vyras jai pasakoja net apie mano apatinius. Nusipirkau dailų nėriniuotą komplektą, kad pradžiuginčiau save ir vyrą, tai jau sekančią dieną man paskambino ponia Damijonienė su lekcija, kad tokios vulgarybės padori ištekėjusi moteris dėvėti neturėtų.

Kiek kartų kalbėjau su vyru – į tą patį klausimą visada „o ką aš padariau, tai juk mama“. Su anyta kalbėtis prasmės irgi nėra, pas ją viskas „geriausiais tikslais, aš noriu, kad jūs gyventumėte gerai“.

O aš taip negaliu, toks jausmas, kad filmuojuosi kažkokiame realybės šou, kur mane pastoviai kažkas stebi ir rodo visiems.

Vyrą myliu, anyta lyg ir ne pati blogiausia, bet tai, kas vyksta, jau skatina mintis apie skyrybas. Iš vienos pusės priežastis kvaila, tačiau iš kitos labai nemalonu, kai anytos nosis kyšo net iš mano apatinio trikotažo.