Vyriškas požiūris į moterų „grožį“

Moterys nori būti pačios gražiausios ir mylimos. Tai suprantama. Tačiau nesuprantama tai, kodėl daugelis moterų, svajodamos apie meilę, pradeda nuo apgaulės.

Aš matau moteris, jaunas ir suaugusias,kiekvieną savaip gražią, su šarmu. Matau, kaip jos nepriima savo natūralaus patrauklumo ir nori tapti dar geresnėmis, suvokdamos grožį kažkaip labai savitai.

Susisuka šukuosenas, užsidažo veidus, apnuogina kojas, tuo pačiu apvogdamos grožį, duotą prigimties, ir tampa blankios po ryškiu makiažu, standartinės, kaip beveidės barbės Mis Visatoje, pritraukdamos tokius pat beveidžius kenus standartiniam trumpam tuoktuvių žaidimui, kad, kaip paprastai, apsigautų pabaigoje.

Nesitikėk iš visatos princo, jei negali būti princese be apgaulės.

Jei vertiesi per galvą, bandydama iš savęs parodyti modelį – pasigausi tokį pat narcizą, pasikelsi sijoną – pėdkelnėmis užsikabinsi už gašlūno, eisi į naktinį klubą kaip į mėsos turgų – pigiai nusiderėsi su vienkartiniu medžiotoju, jauninsies – įsisūnysi infantilų berniuką, panorėsi manipuliuoti – pateksi tokiam pat gudruoliui arba vėplai ir vėl raudosi į pagalvę, kad tikrų vyrų nebeliko. Negudrauk, ir pasaulis neironizuos tau.

Apgaulė – pernelyg aštrus žodis, už jo tiesiog slepiasi baimė pasirodyti negražiai. Štai jums dovana: negražių moterų nėra. Man neteko sutikti. Yra tiktai tos, kurios bando mus tuo įtikinti.

Aš negraži, todėl pažiūrėk, kaip nusidažiau lūpas, blakstienas, kaip pagilinau iškirptę ir apnuoginau klubą. Daugiau manyje nieko nėra, todėl visas dėmesys į ekraną: ekrane ryški reklama, o už ekrano tik laidai ir dulkės.

Mano interesas moteriai niekada neprasideda nuo veido. Mano vaizduotė neauga nuo jos figūros, juolab apnuogintos. Tai neįdomu, ne laiku ir ne vietoje. Trauka prasideda žymiai giliau, traukia vidinė šviesa, kurios šaltinis jaučiasi kažkur moters pilve.

Vyras įsimyli natūrą, moters prigimtį, o veidas ir figūra susižavėjimą kelia jau vėliau.

Poetai, apdainuojantys liekną stuomenį, putlias lūpas ir ilgas blakstienas, paprasčiausiai aprašo šios šviesos atspindį moters kūne. Įsimylėjęs vyras apdainuos ir lieknumą, ir apkūnumą ir pats stebėsis, kaip griūva jo iš anksto susikurti negyvi grožio pavidalai: pamanyk tik, aš buvau įsitikinęs, kad ji ne mano skonio.

Gražiausia moteris man – nėščia. Jai nesvarbi išorė, jos mintys viduje, apie vaiką, visas jos gyvenimas nukreiptas vidun, ji klausosi savęs, glosto pilvą, žingsniuoja lėtai ir taip jautriai nerangiai. Ji suvokia dovaną ir švyti moteriškumu. Vyrų veidai keičiasi matant nėščiąsias, tampa stipresni, kilnesni. Tai pastebima ir labai gražu.

Mano mylimiausia moters kūno dalis – pilvas. Minkšta, apvalaina, paslaptinga kalvelė, slepianti nežemiškus lobius. Nuo čia prasideda moteris, jos galia, jos trauka. Ne veltui moteriškos praktikos susijusios su įtampos pilve paleidimu, su pilvo šokiu, kvėpavimu pilvu ir t.t.

Brandi moteris kuria poliariškumą ir pritraukia brandžią vyrišką energiją.

Mes, vyrai, nesuvokiame grožio tik akimis. Tai būtų pernelyg nuobodu. Mes skenuojame kiekvieną judesį: galvos pasukimą, eiseną, kelių padėtį sėdint, balsą. Mes jaučiame graciją. Jos negalima nukopijuoti, nusipirkti, išmokti iš modelių, tiesa, galima išmokti manierų, bet ne gracijos. Gracija unikali, ja apdovanota kiekviena moteris, tačiau gali būti užrakinta po kietu pilvu, po karčiais įsitikinimais.

Kiekvienam grožiui atsiras mylintis gerbėjas, poetas ar princas, kaip norite. Neverta jo rodyti, išstatyti, iškreipti. Pakanka tiesiog būti.