Likimas dosnus tiems, kurie tvirtai nusprendžia būti laimingais

Anglų kursuose pas mus yra vyriškis, toks aktyvus dėdulė, kokių 60-ies. Aš vis žiūrėdavau į jį ir džiaugdavausi, kad joks svarbumas ir solidus amžius netrukdo jam būti tiesiog mokiniu, kaip visi.

O čia kažkaip per pamoką mes pradėjome aptarinėti vaikus – buvo tokia tema. Žodis po žodžio, jis staiga ir sako:

– Žinote, Galia, o pas mane penki vaikai!

– Oho, nieko sau! – susižavėjau aš.

Ir jis staiga pradėjo pasakoti. Kai buvo jaunas, turėjo žmoną ir mažą sūnų. Jis labai daug dirbo, paromis. 90-aisiais pradėjo verslą, kuris atimdavo visas jėgas. Jis pamiršdavo miegoti ir valgyti – nuo nervų ir atsakomybės. Sūnus kažkaip nepastebimai užaugo, tapo studentu, o santuoka savaime ištirpo ore…

– Kažkuriuo momentu aš supratau, kad lyg ir nemirštu badu, pinigų yra, o laimės – ne. Nėra artimųjų, nėra gyvenimo prasmės. Kad štai tau beveik 40, vyruk, o tu vienas ir nelaimingas.

O paskui kitą dieną jis traukiniu važiavo pas mamą ir skaitė kažkokią knygą. Pagrindinis šios knygos herojus turėjo sudaryti svarbiausių savo tikslų sąrašą. Pirmiesiems 3 metams, visam gyvenimui bendrai ir dar vieną, paskutinį sąrašą tam atvejui, ką jis padarytų, jei gyventi liktų vos pusmetis.

Tą naktį traukinyje jis pats ėmėsi rašyti tokį sąrašą. Ir ten atsidūrė visiškai paprasti, žemiški, žmogiški troškimai: kad būtų šeima ir vaikai, kad mama nesiskųstų į ragelį, dirbti mažiau, bet savo malonumui, keliauti.
Jis ėmėsi užduoties kaip verslininkas.

Kas įdomiausia, išspręsti didžiąją dalį šio sąrašo tapo įmanoma vos per keletą dienų. Pirmiausia jis apgyvendino mamą netoli savęs, kad jai nebūtų liūdna. Paskui pardavė alinantį verslą, vietoje to įkūrė nedidelę įmonę, kurios veikla buvo prie širdies. Sunkiau pasirodė su šeima. Tačiau vos po poros metų jis vedė ir gimė iš pradžių viena dukra, paskui antra, du sūnūs.

– O štai pernai tos mano dukros – jos jau gimnazistės – sėdi pas mus verandoje ir apie kažką angliškai kalbasi su mano vyresniuoju sūnumi. Angliškai, suprantate? Šiaip sau! O aš pamaniau: velniai griebtų, aš tik vokiečių mokykloje mokiausi, kelionėse nė poros žodžių neišlemenu! Ir kuo aš blogesnis už savo vaikus? Kur ten mano tikslų sąrašas – reikia dar kai ką įrašyti! – ir jis nusijuokė laimingas.

Mažiau nei prieš metus jis pradėjo mokytis kalbos nuo nulio, nuo abėcėlės, o dabar laisvai kalba.
Likimas dosnus tiems, kurie tvirtai nusprendžia būti laimingais.

You cannot copy content of this page