Vyro mama galvoja, kad aš kalta dėl to, kad jos sūnus nenori su ja bendrauti

Anyta nuo pat pradžių nemėgo manęs. O viskas todėl, kad kartą jau buvau santuokoje. Tada pagimdžiau dukrą. Naujas vyras ramiai priėmė mane su vaiku, pamilo mergaitę kaip savo ir dabar mes laukiamės bendro sūnaus. Tačiau tai nepadarė jokios įtakos anytai. Ji vis tiek mano, kad jos mylima atžala verta „šviežios“ gėlelės, o ne naudoti kažkieno jau panaudotą.

Po to nepanorau jos matyti savo namuose. Mes gyvename mano 2 kambarių bute. Na kaip 2 kambarių, pagal plotą tai paprastas 1 kambario butas, perskirtas pertvara. Dabar, kai planuojame šeimos pagausėjimą, bus sunku ten tilpti. Net mergaitės gimimo atveju mums būtų ankšta.

Tačiau vaikai bus skirtingų lyčių ir didesnis būstas mums būtinai reikalingas. Todėl taupome 3 kambarių butui. Pradėjome prieš 6 metus. Sėkmingai gavau palikimą ir neblogai jį pardaviau. Vyras anuliavo savo sąskaitą, atidarytą iki santuokos. Pinigų susirinko pakankama suma.

Aktyviai ieškojome būsto. Ir čia anyta pasiūlė savo pagalbą. Pasakė, kad paklausinės pažįstamų, nes per agentus gaunasi brangiau, jie juk didelį procentą ima. Ir mes sutikome savo nelaimei.

Būstą radome, kai aš vaikščiojau nėščia. Bet ne viskas buvo gerai su apiforminimu. Lyg kažkas su vaiko deklaracija. Į detales nesigilinau, nes nėštumas buvo sunkus. Paskui dar patekau į ligoninę, susirgau. Mintyse tebuvo išgyventi ir išsaugoti nėštumą.

Sutuoktinis nežinojo, ko griebtis pirmiausia: darbo, namų ir dukros, ar manęs, gulinčios ligoninėje. Jam tik buto ir trūko. Ir jis padarė didelę klaidą: pavedė buto pirkimą mamai, apiforminęs įgaliojimą. Ji nupirko ir užrašė ant savęs, apie tai neįspėjusi. Sutuoktinis pastebėjo tik paprašęs atvežti dokumentus.

Taip išėjo, kad mes taupėme pinigus, o ji ėmė ir išleido juos sau. Savo sūnui aiškino, kad tai dėl jo. Juk jo indėlis didesnis, o nuosavybės savininkė būsiu aš su juo. Maža jam to, kad jis svetimą vaiką maitina. O taip jis ramiai gyvens bute ir paskui pats jį gaus palikimu. Visa tai buvo susiję su išdidumu, lyg laukiant pagyrimo. Bet nei sūnus, nei juo labiau aš nebuvome sužavėti tokia įvykių eiga.

Aš išvis negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Sutuoktiniui pasakiau, kad neperžengsiu naujo būsto slenksčio, kol jo savininkė yra jo motina. Nesiruošiu kęsti jos buvimo. O kad jis bus, nėra abejonių. Su jos požiūriu į mane ir tuo, kad ji laiko mane nevykusia šeimininke, ji reguliariai vaikščios ir tikrins, ar aš susitvarkiau, ką pagaminau, kaip sūnų prižiūriu. Dar baksnos mane, kad gyvenu jos bute.

Mano vyras irgi buvo nepatenkintas dėl viso to, todėl pasakė mamai, kad bendraus su ja tik po to, kai ji atsisakys buto. Dabar, kai tik ji skambina, jis iškart klausia, ar ji sugalvojo atsisakyti būsto. Nesugalvojo, vadinasi, pokalbis baigtas ir išjungia.

O moteris užsispyrė ir viskas. Nori, kad mes gyventume taip, o paskui sūnus gaus butą palikimu. Dar tvirtina, kad stengiasi dėl jo. Juk aš jau vieną kartą išsiskyriau, tai galiu lengvai vėl tai padaryti. Ir jis liks be nieko.

Aš tiesiog nebeturiu jėgų kęsti anytą. Mūsų butas stovi tuščias, o mes glaudžiamės mūsų ankštame. Mane jau išleido iš gimdymo namų ir dabar mes keturiese. O anyta toliau tikisi, kad jos sūnus apsigalvos, paliks mane, atbėgs pas ją ir puls į kojas, dėkos ir ras naują žmoną, nenaudotą. Visiems savo giminaičiams pripasakojo, kad aš nuteikiau sūnų prieš ją.