Žmona pagimdė dukrą, tačiau aš žinojau, kad mergaitė ne nuo manęs. Nepaisant to, pamilau Sofiją kaip savą, o žmonai pasakiau viską pamiršti ir gyventi kaip anksčiau

Pragyvenau su žmona 10 metų. Auginome du puikius sūnus. Vaikai jau lankė mokyklą, tada atsirado būrelių ir sporto klubų būtinybė vaikų ugdymui, paaiškėjo, kad mums nepakanka pinigų. Tuomet su žmona dirbome statybų firmoje. Uždirbome lyg ir neblogai. Tačiau tuo metu šito nepakako.

Tuomet nusprendžiau vykti į užsienį. Draugai padėjo įsidarbinti. Išvykau į Airiją ir per 6 mėnesius uždirbau gana gerus pinigus. Tačiau šie 6 mėnesiai pasirodė man katorga. Norėjosi matyti vaikus, apkabinti, pasikalbėti. Tačiau supratau, kad tai jų pačių gerovei.

Žmona dažnai skambindavo man, pasakodavo apie vaikų pasiekimus, apie tai, kaip jie visi ilgisi ir laukia manęs. Grįžau namo vėlyvą rudenį. Viskas buvo labai gerai.

O po pusės metų žmona pagimdė dukrą. Kai supratau, kad mano Andželika nėščia, buvau šoke. Kaip tai, kieno tai vaikas? Paskui nusiraminau. Ji nieko neaiškino, tik pasakė, kad visada pasiruošusi pasirašyti skyrybų popierius. Neskubėjau su skyrybomis, nes mačiau, kad ji labai pergyvena, ir nusprendžiau nespausti jos ir laukti, kada ji viską papasakos. Man nebuvo kur skubėti.

Mylėjau ir myliu savo žmoną, savo sūnus. Nenorėjau jų prarasti ir tikėjausi, kad viskas susitvarkys.
Žodžiu, aš susitaikiau, tai yra, atleidau žmonai išdavystę. Juolab gimė mergaitė. Visada norėjau dukters. Pavadinome ją Sofija. Ji augo labai greitai. Pirmasis jos žodis buvo „tėtė“. Neįsivaizduoju, kaip anksčiau gyvenau be jos. Ji užėmė visą mano erdvę, visas mintis.

Grįžau į ankstesnį darbą. Po darbo visada užbėgdavau į prekybos centrą, pirkdavau vaikams visokių smulkmenų ir bėgte namo. Pasitaisė santykiai su žmona. Ji matė mano elgesį su mergaite ir jai buvo nepatogu. Jaučiau tai.

Tarp mūsų buvo kažkokia įtampa. Tačiau gyvenimas tęsėsi. Nenorėjau giliai analizuoti savo padėties. Namie mane visada pasitikdavo mažas vaikelis, neryžtingai žingsniuodamas manęs link. Ir aš buvau laimingas. Gal ir gerai, kad nieko nežinojau. Tačiau neseniai sutikau seną draugą. Jis pasidomėjo, ar aš neplanuoju vėl važiuoti į užsienį. Atsakiau nežinantis. Tada jis paklausė:

– Kaip ten tavo dukra? Ar tu išvis žinai, kieno tai vaikas?

– Sofija? Mano. Jei nori mane įžeisti, tau tai nepavyks. Myliu savo žmoną ir vaikus. O tu, jei nori būti tikras vyras, nenešiok gandų. Tai mano šeima.

Nuėjau, palikęs savo draugą sutrikusį.

Tądien pajutau, kad turiu apginti savo vaikus ir žmoną nuo svetimų apkalbų. Andželika pamatė, kad grįžau namo labai suirzęs. Ji pasidomėjo, kas nutiko. Papasakojau jai, kad sutikau Viktorą.

Kai tik ji išgirdo šį vardą, jos veidas iškart persimainė, o paskui ji drebančiu balsu pasakė, kad laikas papasakoti man visą tiesą. Kai buvau užsienyje, Viktoras buvo dažnas svečias mūsų namuose, nes aš juo pasitikėjau ir prašiau kartais padėti žmonai.

Kartą jis atėjo pas mano Andželiką ir pasakė, kad aš susiradau moterį ir namo nebegrįšiu. Esą, taip ją įsimylėjo, kad pamiršo žmoną ir vaikus. Na ir pasinaudojo situacija, kai žmona buvo supykusi ant manęs.

Žinoma, man buvo nemalonu visa tai girdėti. Tačiau supratau, kad tai klaida. Paprašiau jos pamiršti viską, kas nutiko ir gyventi kaip anksčiau. Žmona myli mane, o aš ją. Mes turime šeimą, vaikus. Argi tai ne svarbiausia? Niekas neturi teisės lįsti į mūsų šeimą ir juolab smerkti! Kas iš mūsų neklysta!