„2 valandą nakties girdžiu mažų kojyčių trepsėjimą“ – nepagražinta istorija

2 valandą nakties girdžiu mažų kojyčių trepsėjimą: dukrelė atėjo į mano kambarį. Aš guliu tyliai ir vos kvėpuoju. Gal ji grįš pas save ir netrukdys manęs, miegančios…

– Mama! Mamyte! – šaukia šiek tiek prikimusiu nuo miego balseliu.
– Taip…Kas nutiko? – vos ne vos atsakau, neturėdama jėgų nuslėpti savo nusivylimo. Ji nutyla, jos akys blizga blankioje šviesoje.
– Mam…Aš myliu tave…
– O aš tave…
– O aš smarkiau…

Atsigula šalia ir tuoj pat užmiega. Bet jos žodžiai vis dar kaba vėsiame nakties ore. Jei aš galėčiau paliesti juos ir paimti, aš sučiupčiau tuos žodžius ir priglausčiau prie krūtinės…Ore dar dreba tylus balsas, kuris šnibžda pačius geriausius žodžius pasaulyje: aš myliu tave…Šypsena liečia mano lūpas, ir aš lėtai iškvepiu, bijodama, kad prisiminimas išeis. Kada nors ši maža mergaitė taps suaugusia mergina. O sūnelis jaunuoliu. Kada nors aš galėsiu praustis duše viena…Kada nors aš ramiai išgersiu puodelį kavos ir paskaitysiu romaną…

Kada nors aš išeisiu iš namų viena, nesijaudindama,kad kažkas laukia manęs grįžtančios…Kada nors aš susigrąžinsiu save…

Bet šiandien aš atiduodu save JIEMS. Aš pavargstu, kartais man nepakanka jėgų, bet aš žinau, kad mane TAIP myli ir aš TAIP reikalinga. Ir patikėkite, tai geriausios akimirkos mano gyvenime!

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.

You cannot copy content of this page