“50 metų kartu: Netikėtas posūkis jų jubiliejaus dieną, kuris pakeitė viską”
Auštant jų auksinėms vestuvėms, Rūta pabudo su mintimi paruošti savo vyrui Vytautui ypatingus pusryčius, kaip jų ilgos ir laimingos istorijos simbolį.
Bet Vytautas buvo gudresnis. Vos tik ji spėjo atsikelti ir prieiti prie virtuvės, kaip jis staiga įėjo su šypsena:
— Šiandien tu negaminsi! Turiu tau siurprizą!
Jis ištiesė jai švelnių rožių puokštę, ir gėlių saldus kvapas iškart ją apgaubė. Rūta šypsojosi, priglaudė puokštę prie krūtinės ir lengvai pasilenkė, kad užuostų šį malonų aromatą, tačiau nespėjo ištarti nė žodžio, kai Vytautas pridūrė:
— Skubėk rengtis, aš jau išalkau! Turime praleisti šią dieną nepamirštamai, juk mes kartu jau 50 metų!
Jos širdis prisipildė džiaugsmo, ir ji greitai nubėgo ruoštis. Jie išėjo pasivaikščioti pažįstamomis savo jaukaus miestelio gatvelėmis, kurias visada taip mėgo. Pirmoji jų stotelė buvo mėgstamiausia kavinukė, kurioje jie mėgavosi kvapnia kava ir gardžiais pusryčiais.
Po pusryčių Vytautas pasiūlė:
— O dabar paimkime valtį ir pašerkime gulbes prie ežero!
Rūta su džiaugsmu akyse lengvai sutiko. Jie ilgai plaukiojo, stebėdami didingus paukščius, kurie išdidžiai slydo vandens paviršiumi, ir grožėjosi aplinkine gamta.
Ruduo nudažė parką auksinėmis spalvomis, ir tai dar labiau suteikė aplinkai žavesio. Parkas, pilnas šiltų atspalvių ir malonaus lapų čežėjimo po kojomis, juos supo savo ramybe. Tačiau laikas bėgo, ir vakarėjantys šešėliai vis ilgėjo.
— Mielasis, gal jau einame? — švelniai paklausė Rūta. — Jau norėčiau ką nors užkąsti.
Vytautas pažvelgė į laikrodį ir paslaptingai nusišypsojo.
— Puiki mintis, — atsakė jis. — Bet neskubėk, turiu dar vieną siurprizą tau!
— Koks dar siurprizas? — nustebo Rūta.
— Pamatysi! — su paslaptinga šypsena akyse tarė Vytautas.
Jie pasuko į siaurą gatvelę, kur jų žingsniai vedė į mažą kiemelį, apšviestą švieselių girliandomis, kurios linksmai žybsėjo tamsoje. Prie įėjimo juos pasitiko maloni administratorė ir pakvietė eiti vidun.
— Štai ir siurprizas, — sakė Vytautas, su pasididžiavimu rodydamas į duris. — Mūsų vaikai atidarė savo restoraną! Šiandien čia švęsime!
Rūta sustingo nuo netikėtumo. Jos akys išsiplėtė, o veidą nušvietė šypsena:
— Koks grožis! — su susižavėjimu sušuko ji.
Jie buvo sutikti gražiai padengtu stalu, papuoštu gyvomis gėlėmis, o salė buvo pripildyta šilumos ir meilės. Vaikai ir artimiausi giminaičiai juos sveikino su auksinėmis vestuvėmis.
Juokas, džiaugsmingi žodžiai, dovanos – visa tai kūrė tikros šventės atmosferą.
Vytautas paėmė Rūtą už rankos, jo akys švietė meile.
— Jei galėčiau atsukti laiką atgal, — tarė jis, žiūrėdamas jai į akis, — grįžčiau į tą akimirką, kai stovėjome parke, ir išgyvenčiau šiuos 50 metų dar kartą. Aš tave myliu!
Ir tada jis švelniai ją pabučiavo, apkabindamas ją savo šiluma, kaip ir prieš daugelį metų. Tas bučinys buvo lyg visų šių metų simbolis — meilės, ištikimybės ir nepaliaujamos paramos.
