6 dalykai, kuriais mes skaudiname savo vaikus

1. Kai nesuprantame jų! Ir net nebandome…

Mano pirmoji meilė…Man vos 13 metų. Tas berniukas, Gediminas, buvo pirmūnas, didelis savimyla, ironiškas ir pasipūtęs. Tačiau tada man, mano jaunose akyse, jis atrodė idealus.

Laimei ar nelaimei,mano idealas visiškai nekreipė į mane dėmesio, kaip aš nesistengiau, ir naktimis aš tiesiog žliumbiau į pagalvę. Mano mama, žinoma, bandė mane paguosti, tačiau kalbėjo visiškus niekus: „Nusiramink, kam tu viską taip priimi? Juk visa tai taip nerimta. Na, praeis meteliai ir viskas nurims, tu pamirši!“

2. Kai lyginame juos su kitais vaikais.

„Žiūrėk, kokia Lina gera mergaitė, tvarkinga, švari. Tai ne tu, grįžai iš mokyklos visa murzina!“ Skamba labai pažįstamai, ar ne?

3. Kai šaipomės iš jų!

Aš, mama ir mano mažoji sesuo užėjome į parduotuvėlę prie namų. Tuo metu man buvo 13 metų, aš persirgau vėjaraupiais ir veidas buvo išteptas žaluma…

Paprastai vėjaraupiais sergama ankstyvesniame amžiuje, tačiau mano dalia buvo tokia. Pereinamojo amžiaus ir žaliai ištepto veido fone aš laikiau save baidykle, kuriai tiesiog neįtikėtinai nepasisekė. Tuo metu aš gėdijausi susitikimų su bendraklasiais, man atrodė, kad mane paprasčiausiai užjuoks.

Ir štai mes užeiname į parduotuvę, ramiai einame tarp lentynų, kai staiga aš pastebiu dvi pardavėjas, kurios pasisuko į mūsų pusę, pasišnibždėjo, negražiai sukikeno ir pratarė: „Nagi, kokia gražuolė pas mus atėjo, tik pažvelkite!“Galbūt jos taip norėjo mane padrąsinti, tačiau man buvo ne 5 metai ir aš puikiai supratau, kad tuo momentu aš toli gražu ne gražuolė. Blogiausia, kad šypsena pasirodė ir mamos veide. Tuo momentu aš paprasčiausiai norėjau prasmegti skradžiai žemės.

Savaitę aš neišėjau iš namų. Aš įsivaizdavau, kad iš manęs juoksis bendraklasiai, bet nemaniau, kad stipriausią smūgį mano sušlubavusiai savivertei smogs būtent suaugusieji.

4. Skaudiname juos žodžiais ir neapgalvotais poelgiais.

9-oje klasėje aš laikiau save jau visiškai suaugusia ir, žinoma, savarankiška mergina. Kažkaip ilgą žiemos vakarą tėtė labai stengėsi man išaiškinti geometriją, tačiau mano galva visiškai nenorėjo virškinti ir įsisavinti teoremų. Tada tėtė neišlaikė ir įniršęs šleptelėjo man…per užpakalį.

Man ne tiek skaudėjo, kiek aš įsižeidžiau. Aš labai ilgai po to su juo nesikalbėjau. Tėtė, žinoma, nesugebėjo suprasti, kas gi mane taip neįtikėtinai smarkiai užgavo.

5. Kai rėkiame, nirštame ir visiškai nebekontroliuojame savęs.

Prisimenu istoriją, kai aš buvau gimdymo namuose. Mano kaimynė, turbūt visiškai neapdovanota jokiu motinišku instinktu ir meile, stvėrė savo knerkiantį mažylį, ėmė purtyti jį ir šaukti: „Tai kokio velnio tau dar reikia!“ Aš niekada nepamiršiu,kaip man tada pasidarė baisu nuo minties, kas šio mažo nekalto kamuolėlio laukia ateityje….

6. Kai ignoruojame juos.

Tai beveik siaubingiausia, kas gali nutikti tarp vaiko ir tėvų.
Ignoravimo pasekoje vaikai pradeda ieškoti atsakymų, pagalbos, patarimų ir palaikymo kitur. O paskui tiesiog praranda ryšį su tėvais. Po to nereikia stebėtis, kodėl jūsų vaikas, jau būdamas suaugęs, taip retai jums skambina, nesidalija su jumis savo gyvenimu ir absoliučiai nesidomi jūsiškiu…