70-80-ųjų metų nuotakų ir šiuolaikinių merginų apdarų palyginimas. Kuris mados variantas patinka jums?

Vestuvių mada – viena konservatyviausių krypčių. Kaip besikeistų mados tendencijos, dauguma merginų santuokos ceremonijai renkasi ilgas baltas sukneles. Žinoma, yra nuotakų, kurios nori atrodyti originaliai, jos renkasi spalvotus apdarus ar net kelnių kostiumus. Bet vis tiek – tipiškas nuotakos apdaras – balta suknelė.

Bet žinoma, fasonai ir suknelių apdaila keičiasi. Pabandysime atlikti 70-80-ųjų nuotakų ir šiuolaikinių merginų apdarų palyginimą.

70-80-ųjų metų vestuvių mada
70-ieji – tai turbūt ramiausiais ir stabiliausias praėjusio amžiaus laikas. Tų metų vestuvinės suknelės labai kuklios ir simbolizuojančios skaistybę. Dažniausiai tai būdavo A silueto modeliai su prigludusiu viršumi ir truputį platėjančiu ilgu sijonu. Toks fasonas sėkmingiausiai pabrėžia liekną merginos figūrą, tačiau nėra užuominos į nepridengtą seksualumą ar, juo labiau, vulgarumą.

Vestuvinių suknelių siuvimui naudojo šilką, atlasą ir kitus gražius audinius. Neretai naudojo nėrinius. Ilga nėriniuota suknelė – ypatinga prabanga. Apdaras dažniausiai buvo papildomas veliumu. Veliumas galėjo būti tiek ilgas, tiek ir trumpas.

Arčiau 70-ųjų pabaigos į madą atėjo vestuvinės skrybėlės. Be to, sukneles dažniau ėmė siūti iš kaprono – pusiau permatomos medžiagos iš sintetinio pluošto. Skrybėles dažniausiai rinkosi plačiabryles, jas gausiai puošė gėlėmis ir kitu dekoru. Kartais skrybėlę papildydavo veliumu ir/arba vualiu.

Trumpas sukneles 70-ųjų pabaigos nuotakos rinkosi retai. Ilgų suknelių tuomet nenešiodavo ir vestuvės būdavo beveik vienintelė galimybė apsirengti maksi. Tačiau kai kurios merginos rinkdavosi kompromisą. Pavyzdžiui, šios nuotakos suknelė su asimetrišku volanu, užpakalinė dalis ilga, o priekis daug trumpesnis, todėl vaikščioti ir šokti su tokiu apdaru daug paprasčiau.

80-ųjų viduryje į madą atėjo pūstos suknelės iš kaprono su daugybe volanų ir raukinių. Jas vadino suknelėmis- tortais, kadangi jos tikrai priminė tortą su plakta grietinėle. Sukneles siuvo su daugiasluoksniais sijonais, puošė karoliukais, siuvinėjimu, blizgučiais.

Apdarai, kaip ir anksčiau, simbolizavo skaistybę, tai gūdžiais 90-aisiais atėjo dekolte ir apnuogintos nugaros mada. O 80-ųjų nuotakos leido sau tik pusiau permatomus įsiuvus iškirptės srityje.

Vietoje plačiabrylių skrybėlių į madą atėjo skrybėlaitės-tabletės ar beveik plokšti apdangalai su veliumu.

Apie šukuosenas išvis tyliu.

Šiuolaikinė vestuvinė mada
Šiuolaikinių nuotakų pasirinkimo beveik niekas neriboja. Galima įgyvendinti bet kokią svajonę. Galima pasipuošti princesės suknele su pūstais sijonais ir krinolinais, galima rinktis retro stiliaus apdarą arba apsirengti paprasčiausią suknelę iki kelių. Yra net vestuvinių kelnių kostiumų.
Bet nepaisant to, kad vestuvinė mada demokratiška, ši mada turi tam tikras tendencijas. Tai:

– Minimalizmas. Santūrūs, paprasti ir tuo pačiu subtilūs apdarai su lakoniškomis linijomis ir minimalia apdaila. Tokias sukneles siuva iš gražių ir kilnių audinių, pavyzdžiui, iš šilkinio atlaso.

– Maksimalizmas. Tai visiškai priešinga tendencija, tikras mergaičių su pasakų princesės apdaru svajonės įgyvendinimas. Tai gali būti suknelės su pūstais sijonais ir šleifu, puošybai naudojami kristalai, perlai, siuvinėjimas sidabro ir aukso siūlais ir pan.

– Pret-a-porter stilius. Šio stiliaus apdarai irgi pakankamai santūrūs. Dažniausiai tai kombinuotos suknelės arba kostiumai su kelnėmis ar sijonu.

– Vintažas. Aktuali kryptis, merginos renkasi sukneles iš įvairių epochų, pradedant Viktorijos, baigiant 70-80-ųjų suknelėmis, apie kurias mes pasakojome aukščiau. Kai kas naudoja ne stilizuotas sukneles, o autentiškus tų laikų apdarus. Merginos rengiasi savo mamų ar močiučių sukneles. O jei tokie apdarai neišliko, stengiasi nusipirkti vintažinę suknelę aukcione ar net dėvėtų rūbų parduotuvėje.