Moteris kuria iki skausmo tikroviškus siužetus iš pagyvenusių žmonių gyvenimo

Irina Verchgradskaja jau 30 metų kuria savo „Mažąjį pasaulį“,kuriame gyvena jos padarytos lėlės. Kiekviena jų – mažas meno kūrinys, atidirbtas iki mažiausios detalės.

 

Netapo išimtimi ir kolekcija „Brangūs mano seniai“ su siužetais iš realaus pagyvenusių žmonių gyvenimo. Nepasakosime ilgai apie ją. Tai kaip tik tas atvejis, kai geriau vieną kartą pamatyti ( o paskui nusibraukti ašaras ir dar kartą pažiūrėti).

Įspėjame: prieš peržiūrint šias fotografijas pageidautina pasipildyti nosinaičių atsargas. O paskui – eiti ir stipriai apkabinti savo močiutes ir senelius.

Stotyje. „Mamulė atvažiavo!“

Bajoraitės ir kavalierius.

Prie vitrinos.

„Sūneliai! Nepasakysite kiek valandų?“

Nuėjo į paštą pensijos, pasipuošė.

Pamestasis.

Provincijos teatro aktorė? Mokytoja pensijoje?

Vaikštinėjo bulvaru. Pavargo.

„Gero garo!“

Verandoje.

Senelių namuose. Ruduo.

„Rio-Rita“.

„Eikš, nebijok. Kažkuo pavaišinsiu“.

Senelių namuose. Buvo atvažiavę savanoriai.

„Nebuvo nuotakos gražesnės už mane“.

Su pirkiniais.

Padėjėjas.

„Arbatos nepageidaujate? Uogienė savo, serbentų“.

Prosenelė.

Pirmasis sniegas.

„Mielasis sūneli! Pas mane viskas gerai…“

„Kurgi aš be tavęs!“

90-ieji. Per televizorių eina serialas „Košmaras Guobų gatvėje“

„Iki pasimatymo!“

Bonusas: fotografijos, kurios užkabino jus labiausiai. Autorė vadina jas „Pačia laimingiausia diena“…

…Ir pačia laimingiausia diena-2“.

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.