Norėjosi verkti ir raudoti. Į mano 60-ies metų jubiliejų neatvyko sūnūs
Aš mokytoja. Mūsų mokyklos darbuotojus priimta sveikinti aktų salėje. Jubiliatas turi atsisėsti scenoje artimųjų rate ir klausytis sveikinimų. Aš irgi svajojau, kaip sėdėsiu centre, o aplink mane mano sūnūs, du mano protingi ir gražūs berniukai. Tačiau viskas išėjo kitaip…
Kai atėjo žymioji diena, scenoje aš pasirodžiau visiškai viena. Sūnūs negalėjo atvažiuoti. Aš sėdėjau ir klausiau kolegų, draugų ir mokinių sveikinimų, o širdyje buvo taip sunku, kad nors kauk.
Aš nieko nenorėjau įžeisti, todėl stengiausi šypsotis ir neapsiverkti.
Kai oficiali dalis baigėsi, mes perėjome prie arbatos su tortu ir saldainiais.
Aš bandžiau atrodyti laiminga ir neįsitempusi. Namo mane lydėjo kolegos ir mokiniai, kad padėtų parsinešti gėles ir dovanas. Kai tik aš uždariau duris ir likau viena, iškart apsiverkiau. Aš negalėjau suprasti, kodėl trys mano mylimiausi ir artimiausi žmonės neatvažiavo.
Nusiraminti ir užmigti galėjau tik išgėrusi raminamųjų. O kitą rytą mane pažadino durų skambutis. Aš atidariau duris, o ant slenksčio stovėjo mano jaunesnysis sūnus su didžiule raudonų rožių puokšte. Jis papasakojo, kad dėl oro sąlygų jo skrydį perkėlė rytui. Ir neskambino, kad nenuliūdintų.
O pavakare atvažiavo vyresnysis sūnus su šeima. Jis negalėjo laiku atvykti dėl mano anūko varžybų. Taigi, visą dieną aš priiminėjau sveikinimus nuo mano mylimų berniukų. Tik sulaukus 60 pas mane iškart atėjo išmintis.
Aš supratau, kad nereikia įsižeisti ir nusiminti, nežinant priežasties. Juk kiekvienas gyvena savo gyvenimą.
