Žilas senis, kokių 70-ies, vaikštinėjo tarp voljerų ir visą laiką kažko ieškojo. Prieglaudos darbuotoja tai pastebėjo ir priėjo prie jo…

Žilas senis, kokių 70-ies, vaikštinėjo tarp voljerų ir visą laiką kažko ieškojo. Prieglaudos darbuotoja tai pastebėjo ir priėjo prie jo.

– Jums kažko reikia? – paklausė ji – Kažko ieškote?

– O ne! Ne! Jūs nesijaudinkite! Aš tik pažiūrėsiu. Galima? – atsakė jis.

– Taip, žinoma. Žiūrėkite, dėl dievo! – nustebusi atsakė ji.

Senukas dar ilgai vaikštinėjo ir žiūrėjo į kiekvieną šunį. Susidarė įspūdis, kad jis susipažino su kiekvienu šios prieglaudos gyventoju. Jis keliskart apėjo ratu ir sustojo prie vieno voljero. Ten kampe, prisispaudęs prie sienos, tupėjo šuo. Jis buvo ne toks, kaip kiti. Nevizgino uodega, nežiūrėjo maldaujančiu žvilgsniu. Jis tiesiog tupėjo ir žiūrėjo kažkur į šalį.

– O kas jam? – paklausė senis.

– A, tai Berta! Jai turbūt šešeri. Neseniai pas mus. Mašina partrenkė. Šeimininkė atsisakė ir kaimynė atvežė čionai. Padarė operaciją, deja, letenos išgelbėti nepavyko.

– Ir ką, dabar negalės bėgioti?

– Kodėl gi?! Galės. Tik ji nuo tada neišeina iš voljero. Nežinau, gal bijo?

– O galima aš ją sau pasiimsiu ? – ėmė maldauti senis.

Moteris pažvelgė į jį ir pagalvojo: – Na,kur gi tau, seni?! Tu ir pats viena koja kape, o paskui dar ir ji liks gatvėje.

– Mes pagalvosime, o rytoj atsakysime. Gerai?

– Gerai. Aš tada rytoj užeisiu. Iki pasimatymo.

Varteliai užsivėrė ir senis lėtai nužingsniavo. Rytą, prieglaudai dar neatsidarius, jis jau laukė prie vartelių.

– A, tai vėl jūs! Laba diena. Mes čia pasitarėme su direktore. Mes negalime jums atiduoti šio šuns. Jis ligotas, jam reikalinga priežiūra.

Senukas susikrimto. Ir moteriai net pasirodė, kad jis apsiverkė. Jis apsisuko ir nuėjo.

Po pietų darbininkai nuėjo tvarkyti voljerų. O ten, vis prie to paties voljero, stovėjo tas pats senis. Ir apie kažką kalbėjosi su šuniu. Moteris priėjo ir vėl priminė, kad jie negalės atiduoti jam šuns.

Visą mėnesį, kaskart ateidami į prieglaudą, darbininkai sutikdavo šitą senį. Ir kaskart ir ateidavo prie vieno ir to paties voljero, vėl ir vėl apie kažką kalbėdavo su šuniu. Visi jau seniai priprato prie jo ir net nekreipdavo dėmesio. Bet kartą direktorė neištvėrė ir tarė:

– Оlga, o tu jam atiduok ją! Vis tiek neišeis iš voljero. Gal tada nusiramins?

Darbuotoja priėjo ir atidarė duris. Senis įėjo vidun, atsisėdo šalia šuns ir jau po sekundės jie dviese išėjo iš ten. Moterų veiduose matėsi nuostaba. Senis ir šuo vaikštinėjo po prieglaudos teritoriją. Sustodavo atsikvėpti ir vėl keliaudavo pasivaikščioti. Taip prasidėjo draugystė tarp Vladimiro Aleksandrovičiaus (taip vadino senį) ir Bertos.

Vladimiras Aleksandrovičius ateidavo kasdien. Berta pripažino tiktai jį. Jie vaikštinėjo, džiaugėsi, bet daugiau tylėjo. Sėdėdami prie kokio nors medžio jie liūdnai žiūrėdavo kažkur į tolį.

Grįždami atgal į prieglaudą jie ilgai atsisveikindavo, žiūrėdami vienas kitam į akis.

Po poros mėnesių direktorė pasiūlė jam pasiimti Bertą visam laikui, tačiau jis atsisakė. Moteris nesuprato. Kodėl? Juk jis taip to norėjo. Vladimiras Aleksandrovičius nenorėjo atsakyti į šį klausimą ir kaskart nusisukdavo, kad niekas nematytų jo ašarų.

Moteris nusprendė išsiaiškinti kodėl ir kartą pasekė senį.

Po prieglaudos senis šlubuodamas pasuko į miesto pakraštį. Moteris paskui jį. Jie ėjo maždaug valandą. Paskui senis priėjo prie pastato ir dingo už durų. Ji priėjo prie durų ir tuoj pat sustojo. Ant durų kabėjo lentelė su užrašu Psichoneurologinis internatas, o liaudiškai – senelių namai. Ji buvo šoke. Užėjo į vidų ir nuėjo pas vedėją sužinoti apie Vladimirą Aleksandrovičių. Ten jai papasakojo, kad jis čia jau daugiau nei 10 metų.

Kad pateko į avariją, kojos išgelbėti nepavyko ir kad dukra atvežė jį čia ir daugiau jos niekas nematė. Išeidama iš pastato moteris, kuri buvo plieninio charakterio, kuri kadaise palaidojo ir vyrą, ir sūnų, kuri, kad užsimirštų, pastatė prieglaudą dviem šimtams šunų, kad toliau gyventų.

Ji verkė. Ji daugybę kartų matė,kaip išmeta šunis, atvežę į jos prieglaudą, bet kad žmogų…O dar savo tėvą.
Visą kelią ji verkė. Tada,grįždama iš šio namo, ji priėmė vienintelį teisingą sprendimą.

Praėjo daug metų ir šiandien ji pabudo laiminga. Nuėjo į virtuvę, užkaitė arbatinį ir išėjo į balkoną.

– Tėte! Jūs atsargiau ten su Berta po pusnis šokinėkit! Taigi jau nebe jauni. Gerai, Bertai 15, o tau jau 80.

– Na gerai, gerai, dukra! Mums ne daugiau nei 18…