Visos mes, jos draugės, jai pavydėjome, tačiau jos gyvenimas susiklostė kitaip…

Ji, apsirengusi kaip iš “Vogue” puslapių, po vestuvių iššokdavo iš klasiškos mašinos priešais kavinę ir teisindavosi: “Atleiskite, daviau namų prižiūrėtojai nurodymus, ką paruošti vakarienei”.

Žinoma, visos mes, jos draugės, desperatiškai jai pavydėjome – juk mes pirkdavome dešrainius, gerdavome vieną arbatą trims, rengdavomės „iš turgaus“, o ji turėjo namų prižiūrėtoją!“

Mes galvodavome, kad visgi Pelenės retai tampa princesėmis. O štai princesės tiesiog jomis lieka.

Mama, profesoriaus našlė, vadino ją mažų mažiausiai princese ir apsupo kompfortu ir rūpesčiu kaip galėjo. Tiek su mama, tiek su vyru, gyvenimas buvo statomas pagal tokį pat scenarijų – mylima lepinama mergaitė.

Laimei, ji nebuvo beviltiška besmegenė vakarėlių liūtė – mylėjo vyrą, užsiėmė sūnumi, tačiau savęs neapleido ir mėgavosi jaunyste. Paskui gimė antras sūnus, o po jo žavi dukrelė.

Klasės susitikime Karolina pasiskundė, kad vyro versle „krizė“. Bet atvažiavo naujutėliu BMW. Mes nepatikėjome. Be to, net po 3 gimdymų ji atrodė puikiai. Kas reiškė ne tik klasišką genetiką, bet ir didžiules investicijas.

O šį šeštadienį aš važiavau į grožio saloną netoli mano senųjų namų, pas savo meistrę. Beveik tarpduryje susidūriau su Karolina. Praradusia spindesį, išblyškusia ir sutrikusia.

– Karole, tu?
– Taip, – atsakė man, stengdamasi nežiūrėti į akis.
– Einam greičiau gerti kavos! Šimtą metų nesimatėm! – pasiūliau aš.

Pasirodė, kad prieš porą metų mamą ištiko insultas, Karolina gydė ją iš šeimos biudžeto. Vyras leido, laimė, uošvė į šeimos reikalus nelindo.
Dar ir lepino savo mylimą mergaitę: po pusmetį Ispanijos pakrantėje su vaikais ilsėdavosi, brangios suknelės, papuošalai, prabangios šventės – žinoma, mieloji.

Kol neišaiškėjo, kad gerovė – tik vaizdas, o vyro verslas seniai žlunga. Liko tik skolos. Pardavė viską, kas turėjo vertę, net Karolinos papuošalai ir brangios rankinės buvo išparduoti. Ji galvojo, kad jie turi planą ir bendrą kursą – „Parduosim, nusipirksim dar, svarbiausia – kartu“. Tačiau ji klydo…

Kai iš viso turto liko tik vienas butas, o vyras išsimokėjo skolas, tuoj pat pateikė jai eilinį siurprizą: „Išeinu kurti naujo gyvenimo su kita moterimi. Kai atsiras pinigų, padėsiu vaikams. Kol kas atleisk, pagalbos nelauk. Daryk ką nors. Sukis.“

Karolina jau negali net verkti. Šiandien ji bandė įsidarbinti salone administratore. Nepriėmė. Eilinį kartą nepriėmė. Nėra iš ko gyventi, trys vaikai ir ligota mama ant rankų.

Kažkas pasakys, esą, taip jai ir reikia, tegu grįžta į realų gyvenimą, sukanda dantis ir pirmyn į kovą. Bet įsivaizduokite, kaip jai, juk ji nė dienos nuo savo gimimo nepatyrė sunkumų. Nedirbo. Neskaičiavo pinigų. Jai blogiau, žymiau blogiau, nei ji būtų buvusi paprasta moteriškė – kaip aš, kaip jūs.

Jokių perspektyvų. Niekam nereikalinga.

– Tu neturi kokio nors darbo?
– Aš pagalvosiu…
– O tau nereikia namų tvarkytojos?

Ji neturėjo kuo sumokėti už kavą. Aš sumokėjau.

Man pasidarė labai apmaudu dėl jos. Grįžusi namo, aš apskambinau mergiotes ir mes nusprendėme susitikti ir kartu kažką sugalvoti, kad padėtume savo draugei.

Juk draugai tam ir yra, kad padėtų, ir jie visada pažįstami bėdoje. Ir dabar kiekviena iš mūsų nežino, kas mūsų laukia rytoj.