Sutikau pirmūnę klasiokę po 16 metų. Istorija prasideda dar mokykloje…
Istorija prasideda dar mokykloje, prieš 16 metų. Man tada buvo 14 ir aš mokiausi 9 klasėje. Ir buvo mūsų klasėje viena mergaitė, vardu Kristina.
Labai graži, protinga.
Pretendavo į aukso medalį. Visada 10-tukai, klasės aktyvistė.
Jos tėvai buvo tėvų komitete ir taip pat labai audringai dalyvavo mokyklos gyvenime.
O ir gyvenome mes viename rajone. Kaimyniniuose namuose.
Ta mergaitė mėgo visiems aiškinti, esą, blogai mokotės ir dirbsite kiemsargiais ar McDonalde. Imkite pavyzdį iš manęs. Vaikinai lakstė paskui ją miniomis, tačiau ji niekam neatsakė.
Ir suprantama. Po mokyklos paruošiamieji kursai, norėjo stoti į universitetą. Ir viską dėl to darė.
Mums tėvai ją nuolat pavyzdžiu rodė.
Po 10 klasės mūsų keliai išsiskyrė, aš nuėjau mokytis į profesinę, ji toliau į gimnaziją. Paskui buvo abiturientų susitikimas, pora draugų mane į jį pakvietė, pasėdėjome restorane ir išsilakstėme kas kur.
Paskui po kelių metų ji mane susirado socialiniuose tinkluose, ten buvo ir kiti klasiokai. Pagal jos nuotraukas – turininga audringas gyvenimas, kelionės į užsienį ir t.t.
Aš su ja ypatingai nebendravau, man ji visiškai nerūpėjo. Tačiau praėjus dar metams-pusantrų, ji nustojo publikuoti savo fotografijas, retai pasirodydavo socialiniuose tinkluose.
Žodžiu, nutolo kaip galėjo.
O paskui mano paskyrą nulaužė, aš susikūriau naują ir ją visai pamiršau. Laikas bėgo greitai.
Ir štai man jau 30 metų. Einu neskubėdamas alėja pasivaikščioti ir girdžiu, kaip mane kviečia. Atsisuku, sėdi kokių 40-ies moteris, aiškiai po kažkokių išgertuvių ar muštynių.
Ir tęsia – Valdai, tu nepažinai manęs?
– Ne, o kas jūs?
– Na taigi aš, Kristė, prisimeni mane, vienoje klasėje mokėmės.
Ir čia aš pagaliau supratau. Tai buvo ji.
Toji pati Kristina iš mano klasės, pirmūnė ir visiems pavyzdys.
– Taip, Kriste, labas, nepažinau.
– Kaip laikaisi? Kuo užsiimi?
– Ai niekuo, dirbu ir kartais linksminuosi.
– Šaunu, o aš kol kas laikinai nedirbu, atleido.
– O kas nutiko?
– Ai, ten ilga istorija.
– Valdai, paskolink prašau 20 eurų, labai reikia, aš greitai atiduosiu.
Nežinau, kas man užėjo, bet 20 eurų aš jai daviau.
Ir daugiau niekada jos nebemačiau. Ir socialiniuose tinkluose negalėjau rasti. Tai bent susitikimas…
Moralą, manau, patys suprasite.
