– Tėti, iš kur aš atsiradau? – paklausė mažasis Mantas

– Tėti, iš kur aš atsiradau? – paklausė mažasis Mantas.

– Iš mamos, – automatiškai atsakė tėtis, paskui atsikvošėjo ir su siaubu ėmė laukti patikslinančių klausimų.

– O mama iš kur atsirado?

– Iš Kauno,- su palengvėjimu atsiduso tėtis.

– O Kaunas iš kur atsirado?

– Kaunas? Keistas klausimas… A! Prisiminiau! Jį juk architektas nupiešė. Dėdulė toks. Pagal šį piešinį Kauną ir pastatė.

Mantą šis faktas labai sudomino.

– O mane, prieš tai, kol aš iš mamos atsiradau, irgi dėdulė piešė?

Mama nusijuokė, o tėtis pasipiktino.

– Koks dar dėdulė?! Aš tave piešiau! Aišku?

– Aha… – Mantas susimąstė. – Kam tu man strazdanas nupiešei?

– O man vaikai su strazdanomis patinka,- išsisuko tėtis. – Juk linksma.

– Nelabai… – nukabino nosį sūnus. – Ir kam man didelės ausys? Mane dėl jų lapausiu pravardžiuoja.

– Tėčiui, kai tave piešė, ranka sudrebėjo,- nusišypsojo mama. – Jis išvis pas mus blogai piešia.

– Ką tu sakai?! – vėl pasipiktino tėtis. – Galėjai ir pataisyti mano piešinėlį!

– Taip,- sutiko Mantas. – Mama, kodėl tu man nenupiešei kitų ausų?

– Na, tiesą pasakius, ir man mokykloje su piešimu buvo nelabai,- prisipažino mama.

Mantas sunkiai atsiduso.

– Tu nepergyvenk,- sušiaušė tėvas sūnui plaukus. – Pas mane vaikystėje irgi buvo ausys kaip dramblio. O paskui nieko, praėjo.
– Aš ne apie tai…

Mantas įdėmiai pažiūrėjo į mamą, paskui į tėtį, paskui nulipo nuo sofos ir rimtai tarė:

– Kai man piešite sesutę, pakvieskite mane. Aš prižiūrėsiu, kad jūs nieko nesugadintumėte. Juk mergaitė turi būti graži…