Teko surengti pasalą, kad išsiaiškinčiau, kas veda šunį atlikti reikalų prie mūsų vartų

Iki kovido mūsų gyvenvietėje buvo ramu. Tačiau užgriuvo pandemija, visi kažkaip staiga suvokė, kad turėti savo namelį toli nuo daugiaaukščių betono dėžučių – tikra palaima.

Nuo 2020 metų kaimynų ėmė daugėti ne dienomis, o valandomis.

Pastaraisiais metais mūsų bendrija ėmė priminti vieną didelę statybą. Gyvenimas verda ir kunkuliuoja nuo pirmųjų šiltų pavasario dienelių.

Per kelis sklypus nuo mūsiškio atsirado nauji kaimynai. Greičiausiai nuomininkai arba neseniai nusipirkę. Praeitais metais jų čia tikrai nebuvo.

Ši šeimynėlė išsiskiria tuo, kad turi tris šunis! Tokie smulkūs bjaurūs šunėkai. Aš šiuolaikinių veislių nežinau. Dydis kaip bolonių, maži, gauruoti.

Kiauksi spigiai ir garsiai. Juos artinantis girdi iš tolo. Loja šie žvėriūkščiai ant visko, kas juda. Net jei kažkas iš kaimynų darbuojasi savo kieme – aplos.

Šunys yra šunys, pasakysite. Manęs irgi niekaip neliestų jų egzistavimas, jei nebūčiau pastebėjusi, kad jie visa gauja pradėjo teršti būtent prie mūsų vartelių.

Aš jau žmogus pensijoje. Išėjusios į užtarnautą poilsį, mes su bičiule rytais vaikštome su šiaurietiškomis lazdomis. Vaikai lazdas padovanojo, viskas kaip turi būti.

Kiekvieną rytą mes su drauge judame pėsčiųjų alėja netoli mūsų namų, vaikštinėjame ten nuo 40 minučių iki valandos.

Kartą ryte atvėrusi vartelius įlipau į mažą dvokiančią krūvelę. Nusikeikusi apsivaliau kedus į žolę ir nužingsniavau jau pagadinta nuotaika.
Grįžusi iš pasivaikščiojimo, sodo kastuvėliu atsikračiau krūvelės. Nesinorėjo to matyti tiesiai prieš savo vartus.
Vėliau situacija pasikartojo.

Sutvarkau krūveles, o kitą rytą jos vėl atsiranda!

Kas man rengia tokius siurprizus, aš dar nežinojau. Tačiau po kelių dienų mano pasipiktinimas pasiekė tokį mastą, kad aš nusprendžiau surengti pasalą.
Vyras atvirai iš manęs šaipėsi. Jį ši situacija labiau juokino, nei erzino.

Jis nieko pasibjaurėtino šunų kakučiuose priešais įėjimą į sklypą nematė.

Kitą rytą atsikėliau dviem valandomis anksčiau nei įprastai! Pažvelgiau pro vartelius – viskas švaru. Kaip vakar išvaliau, taip ir yra. Mūsų tvora neaukšta, todėl nebijojau pražiūrėti. Išsitraukiau iš namo šiltą pledą, susisupau, atsisėdau dėl visa ko terasoje, kad nuo gatvės manęs nesimatytų. Ėmiau laukti.

Beveik po valandos išgirdau lemtingą „viaukt“. Jaunas vaikinas, kokių 30-ies, tas pats kaimynas su trim mažais šunpalaikiais. Matau, kaip jis eina tolygiu tempu, tačiau, artėdamas prie mūsų vartų, sulėtina žingsnį ir sustoja.

Aišku kaip diena, reiškia, vienas šuniukų pritūpė atlikti savo reikalų. Nulėkiau link vartelių, kad užklupčiau vaikiną su įkalčiais.

Kai atlapojau vartus jam prieš nosį, jaunuolis iš netikėtumo net nustėro. Matyt, nesitikėjo 6 ryto būti užtiktas kaimynų.

Išsakiau aš jam viską! Kaip galima leisti savo šunpalaikiui diena iš dienos teršti palei žmonių duris?! Juk matosi, kad sodyba gyvenama! Už 5 namų nuo mūsų jau prasideda laukai, o už jų ir miškas. Kokia būtinybė vesti savo gaują teršti prie mūsų vartų?

Vaikinas ilgai negalėjo suprasti mano pretenzijų, tačiau mano monologo metu šuniukas atliko savo reikalus. Parodžiau pirštu į šviežią krūvelę ir pagrasinau:

– Jei dar kartą rasiu tai prie mūsų vartelių, kitą rytą plausite savo duris nuo šito ****!

Dabar turbūt aš pamišusi senė. Kadangi, pamatęs mane, tas vaikinas, o ir jo žmona, apsisuka 180 laipsnių kampu ir pagreitina žingsnį.

O man nusispjaut! Geriau jau išgarsėti kaip išprotėjusiai senei, nei kęsti tokį kaimynų elgesį.

You cannot copy content of this page