Vyras nusprendė, kad reikia pertraukos, jis pavargo nuo šeimos ir santykių. Kol jis ilsėjosi, aš atradau save…

Vyras nepaskambino nė karto. Nesidomėjo, ar yra ko valgyti sūnui, man, ar yra kuo apmokėti komunalinius bent jau už tą mėnesį, kai jis dar gyveno su mumis. Nieko, tyla. „Aš pavargau nuo tavęs, pavargau nuo šeimos, noriu pagyventi atskirai, susivokti savyje“ – nenutildamas vyras bėrė ant manęs šiuos žodžius – „man su tavimi pasidarė nuobodu, aš taip seniai nebuvau vienas, aš imu „time out“.

Santuokoje mes pragyvenome 10 metų, mums abiem po 35. Mažajam mūsų sūnui vos treji. Ilgus 6 metus mes bandėme susilaukti vaiko. Tikrinomės, gydėmės, bandėme, gaudėme palankias dienas. Kai testas parodė lemtingąsias dvi juosteles, vyras raudojo iš laimės, klūpėdamas ant kelių.

Kai mane išrašė iš gimdymo namų, miegamajame nebuvo laisvos vietos nuo gėlių. Ir štai dabar jis pavargo. Vyras reikšmingai rinkosi savo daiktus, nepastebėdamas vaiko, besipainiojančio po jo kojomis.

Aš likau. Mes gyvenome mano paveldėtame bute, todėl bent jau iš namų niekas neišvarys. „Jis turbūt kažką susirado,- tikino mano draugė,- pavargo jis, kuilys, sunku su vaiku jam, vargšeliui. Visi vyrai tokie, nebūk kvaiša, eik ir paduok alimentams.

Galima net iki skyrybų, iš ko gyvensi, kol tavo vyrelis ilsėsis ir apmąstys gyvenimą!“Taip, gyventi nebuvo iš ko. Iš darbo aš išėjau sutuoktiniui reikalaujant, kai vaikui buvo pusantrų.

„Mes taip ilgai laukėme sūnaus,- pasakė man tada jis,- ne vieta jam darželiuose. Sėdėk ir augink vaiką“.

Aš sėdėjau su vaiku, pasiaukojančiai kurdama jaukumą, palaikydama visus savo vyro siekius. Jis uždirbdavo pakankamai, pinigų buičiai ir mano poreikiams duodavo, nereikalaudamas ataskaitos. Taigi, praėjus savaitei po vyro išėjimo aš nuėjau į teismą, kad paduočiau alimentams, o namie karštligiškai ieškojau laisvos darbo vietos.

Man pasisekė, buvusiame darbe kaip tik į pensiją išėjo kolegė, ateik nors ryt, klausimas tik tame, kad vietos darželyje nebuvo, aš juk nebuvau užsirašiusi į eilę. Laimė, mano mama pasiūlė savo pagalbą. Vyras nepaskambino nė karto. Nieko, tyla.

Aš viską pamačiau pati. Mūsų santykių pertrauka pasirodė miela kokių 25-erių brunetė, liekna ir aukšta. Mano vyras sėdėjo su ja kavinėje netoli mano darbo, turbūt jis nė nemanė, kad aš galiu vėl ten atsidurti.

Aš tiesiog nufotografavau saldžiąją porelę telefonu ir nuėjau savo keliu. Mano gyvenimas ėmė tvarkytis. Ir žinote, aš staiga supratau, kad man be jo geriau. Namie pasidarė ramiau ir švariau, nereikėjo pirkti ir gaminti maisto, kurį jis mėgo, o aš negalėjau pakęsti. Niekas neišmėtydavo daiktų bute ir nepalikdavo nešvarios vonios po savęs. O dar aš supratau, kad aš kitokia.

Visiškai ne ta, kuri buvau santuokoje. Kad, pasirodo, aš labiau mėgstu ledo ritulį, nei futbolą. Kad kvepalai, stovintys ant mano tualetinio staliuko, kurie taip patiko vyrui, man tiesiog bjaurūs. Kad aš nepakenčiu savo plaukų spalvos, nuobodžiai kaštoninės, kuri patiko vyrui. Kad man tinka trumpas kirpimas, o ne ilgi plaukai. Kad kedai nuostabiai dera su suknele, o kūno atspalvio lūpdažis – tai visai ne man. Negi visus šiuos 10 metų aš tirpau savo vyre, nustojusi būti savimi?

Pradėjau susigrąžinti save po kąsnelį, po lašelį. Ėmusi uždirbti, po 3 mėnesių buvau paaukštinta ir gavau priedą prie atlyginimo. Nekenčiamas sukneles pakeičiau džinsais ir dalykiniais verslo kostiumais.

Visame bute perdažiau sienas visai kitomis spalvomis, tomis, kurios patiko asmeniškai man. Ir padaviau skyryboms. Nuo išėjimo, o praėjo jau 8 mėnesiai, vyras nė karto nepaskambino. O likus 2 dienoms iki teismo jis pasirodė. Su gėlėmis ir vaisiais. „Aš pagalvojau, susivokiau savyje, aš nieko prieš grįžti,- pareiškė man vyras,- o, kokia nevykusi koridoriaus sienų spalva.

Ir kam tu nusirėžei plaukus, tau taip netinka“. „Aš irgi susivokiau savyje, – atsakiau jam. – Ši nevykusi spalva – mano mėgstamiausia. Šukuosena mane tenkina, o koks mūsų pertraukos vardas? Ji tave išvarė? Aš parodžiau vyrui foto telefone. – Aš nenoriu, kad tu grįžtum.

Aš irgi pagalvojau ir supratau: man geriau be tavęs“. Vyras ėmė sakyti,kad aš egoistė, negalvoju apie sūnų, kuris liks be tėvo. Kad aš niekam nereikalinga, būdama beveik 40, o dar ir su vaiku.

Apie sūnų aš galvojau visus tuos 8 mėnesius, kol jo tėtis aiškinosi su savimi. Aš galvojau, kuo pamaitinti vaiką, su kuo jį palikti darbo valandomis. Ir taip, aš egoistė, kas, pasirodė, taip malonu.

O dėl to, kad aš niekam nereikalinga 40-ies, tu neteisus. Aš reikalinga. Netgi labai reikalinga pačiai sau. Aš taip ilgai savęs neturėjau. Uždariau duris paskui buvusį vyrą. Nieko nesigailiu. Ir reikalausiu skyrybų. Santykiuose nebūna pertraukų, jeigu jie, šitie santykiai, yra tikri.